Max Reger

Reger Max (Maksas Rgeris) 1873 03 19Brand (prie Bayreutho) 1916 05 11Leipcigas, vokiečių kompozitorius. 1890–96 studijavo pas H. Riemanną Miunchene ir Wiesbadene. 1901 apsigyveno Miunchene (nuo 1905 dėstė Karališkojoje muzikos akademijoje), 1907 persikėlė į Leipcigą (mokė vargonuoti ir dėstė kompoziciją konservatorijoje, buvo universiteto muzikos direktorius). Koncertavo kaip dirigentas ir pianistas. 1911–14 rūmų kapelmeisteris Meiningene. Nuo 1915 gyveno Jenoje, dėstė Leipcigo konservatorijoje. Parašė muzikos teorijos veikalų (Apie moduliaciją / Beiträge zur Modulationslehre 1903 ²⁴1952).

Max Reger

Kūriniai

Simfoninė kompozicija d‑moll (Symphoniesatz 1890), simfonijetė (1905), serenada (1906), variacijos ir fuga Mozarto tema (Variationen und Fuge über ein Thema von Mozart 1914), Uvertiūra komedijai (Eine Lustspielouvertüre 1911), Romantinė siuita (Eine romantische Suite 1912), Keturios simfoninės poemos pagal A. Böckliną (Vier Tondichtungen nach A. Böcklin 1913) orkestrui, koncertas smuikui (1908), fortepijonui (1910), kūriniai chorui, tarp jų – Apšviestųjų giesmė mišriam chorui (Gesang der Verklärten 1903), Šimtoji psalmė (Der 100. Psalm 1909), Vienuolės mišriam chorui (Die Nonnen 1909), Requiem altui ir mišriam chorui (Chr. F. Hebbelio žodžiai, abu 1915), kameriniai instrumentiniai kūriniai, kūriniai balsui, tarp jų – Vilčiai mecosopranui ir orkestrui arba fortepijonui (An die Hoffnung, pagal F. Hölderlino žodžius, 1912), Meilės himnas baritonui ir orkestrui (Hymnus der Liebe 1914), daugiau kaip 250 dainų balsui ir fortepijonui, kūriniai fortepijonui, vargonams.

Kūrė įvairių žanrų kūrinius, daugiausia vadinamąją absoliučiąją muziką. Kūrybai būdinga neoromantizmo ir neoklasicizmo bruožai, chromatinė tonacija, išplėtota polifonija, tiršta faktūra, spalvinga harmonija, sodri orkestruotė.

Atminimo įamžinimas

M. Regerio visi kūriniai (35 t. ir 3 papildymų tomai) išleisti 1954 Wiesbadene. Mannheime veikia M. Regerio archyvas (nuo 1946; įkurtas 1920 Jenoje), Bonoje – M. Regerio institutas (nuo 1948).

L: A. Ambrazas Funkcinės teorijos klasikai Vilnius 1981; H. Grabner Regers Harmonik München 1926; G. Sievers Die Grundlagen H. Riemanns bei Max Reger Wiesbaden 1967; J. Lorenzen Max Reger als Bearbeiter Bachs Wiesbaden 1983; R. Cadenbach Max Reger und seine Zeit Laaber 1991; A. Bittmann Max Reger and Historicist Modernisms Baden-Baden 2004.

3119