Max Scheler

Scheler Max (Maksas Šleris) 1874 08 22Miunchenas 1928 05 19Frankfurtas prie Maino, vokiečių filosofas, sociologas. Dr. (1897).

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

1894–95 studijavo Miuncheno, Berlyno, 1896–97 Jenos universitetuose. 1900–06 dėstė Jenos, 1907–10 Miuncheno, 1919–28 Kölno universitetuose; profesorius (1899).

Filosofijos bruožai

Vienas filosofinės antropologijos pradininkų. M. Scheleriui turėjo įtakos F. Nietzsche’s gyvenimo filosofija, E. Husserlio fenomenologinė filosofija. Fenomenologinį metodą taikė tyrinėdamas etiką, religiją, antropologiją, sociologiją. Turėjo daug įtakos egzistencializmui (K. Jaspersui, M. Heideggeriui), katalikiškajai filosofijai (Jonui Pauliui II ir ktitiems)

Vertybių teorija

Kritikuodamas utilitarizmą, pragmatizmą ir etinį reliatyvizmą, M. Scheleris stengėsi atgaivinti žmogaus vertybinį pradą. Žmogus, pasak jo, tik siekdamas vertybių pasireiškia kaip asmenybė. Vertybes suprato kaip nuo visuomenės ir istorijos nepriklausomus, idealius, tik intuicija suvokiamus fenomenus. Bandydamas pagrįsti vertybių objektyvumą ir universalumą, M. Scheleris teigė, kad mūsų sąmonė vertybių nekuria, bet atskleidžia jas kaip objektyvias savo intencionaliųjų aktų išraiškas. M. Scheleris teigė esant vertybių hierarchiją, kurios viršūnėje yra religinės vertybės. Moraliu laikytinas toks elgesys, kai siekiama realizuoti aukščiausias vertybes. M. Scheleris pabrėžė meilės, kaip dvasinės veiklos šaltinio, reikšmę.

Max Scheler

Sociologija

Vienas žinojimo sociologijos kūrėjų. M. Schelerio sociologijos pagrindinė prielaida: bet kuris žmogaus veiksmas yra kartu ir gyvybinis instinktyvus, ir dvasinis. Todėl atitinkamai M. Scheleris skyrė realiąją ir kultūros sociologiją. Kiekviena jų turi savo tyrimo logiką. Pirmoji turėtų tirti, kiek ir kaip instinktai turi įtakos socialiniams reiškiniams (pavyzdžiui, valdžios instinktas – valdžios institutams), antroji – tirti kultūros reiškinius. Kiekvienas socialinis reiškinys turi būti tiriamas ir jam suteikiamos atitinkamos tipologinės charakteristikos, atsižvelgus, kokiai tyrimo sferai jis artimesnis. M. Scheleris kritikavo A. Comte’ą, kuris teigė, kad ateityje išliks tik mokslinis pažinimas, o religinis ir metafizinis turės išnykti, M. Weberį – už tai, kad jis religinį pažinimą tapatino su metafiziniu. M. Schelerio manymu, visi trys pažinimo būdai svarbūs, nors jie gali rutuliotis nevienodai.

Veikalai

Svarbiausi veikalai: Transcendentalusis ir psichologinis metodas (Die transzendentale und die psychologische Methode 1900), Formalizmas etikoje ir neformalioji vertybių etika (Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik 2 t. 1913–16), Karas ir statymas (Krieg und Aufbau 1916), Neapykantos vokiečiams priežastys (Die Ursachen des Deutschenhasses 1917), Vertybių krizė (Vom Umsturz der Werte 1919), Religijos problemos (Probleme der Religion 1921), Naujas bandymas pagrįsti etinį personalizmą (Neuer Versuch der Grundlegung eines ethischen Personalismus 1921), Apie amžinybę žmoguje (Von Ewigen im Menschen 1921), Simpatijos esmė ir formos (Wesen und Formen der Sympathie 1923), Žinojimo sociologijos problemos (Probleme einer Soziologie des Wissens 1924), Pažinimo formos ir visuomenė (Die Wissensformen und die Gesellschaft 1926), Žmogaus vieta visatoje (Die Stellung des Menschen im Kosmos 1927), Filosofinė pasaulėžiūra (Philosophische Weltanschauung 1929).