Mazara del Vallo (Macãra del Vãlas), Mazara, miestas Italijoje, Sicilijos salos pietvakariniame krante, prie Viduržemio jūros ir Mazaro upės žiočių.
50 050 gyventojų (2020); daug imigrantų iš Tuniso. Didžiausias Sicilijos salos žvejybos uostas. Per Mazara del Vallo eina Marsalos–Castelvetrano geležinkelis ir plentas. Laivų statyba; maisto (vyno) pramonė. Netoli Mazara del Vallo yra naftos perdirbimo įmonė, gipso telkinys. Turizmas. Biblioteka. Miesto, vyskupijos, šokančio satyro skulptūrų muziejai.
Architektūra
Išliko normanų arka (12 amžius). Sakraliniai pastatai: katedra bazilika (1093, bokštas 1654, rekonstruota 1690, architektas P. Lo Castro, fasadas 1906), Aukštybių Švč. Mergelės Marijos (12 a.), Šv. Kotrynos (1318, rekonstruota, 18 a.), Šv. Egidijaus (1424), barokinės Šv. Mykolo (12 a., rekonstruota 1678), Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (1580, išplėsta 1660, rekonstruota 18 a.), Šv. Pranciškaus (1216), jėzuitų Šv. Ignoto (1701, architektai A. Italia, G. Napoli), Šv. Vito (1776) bažnyčios. Vyskupų rūmai (16 a.), jėzuitų seminarija (1710).
Istorija
9 a. pr. Kr. įkurtas finikiečių. Vėliau jame apsigyveno graikai. 409 pr. Kr. atiteko kartaginiečiams, nuo 3 a. pr. Kr. vidurio – romėnams. Nuo 6 a. pirmos pusės priklausė Bizantijai. 827 miestą užėmė arabai, jų valdymo laikotarpiu klestėjo, buvo vienas Sicilijos administracinių centrų. 1027 užėmė normanai, 1097 čia susirinko pirmasis jų parlamentas. Siciliją valdant Aragono karaliams (1282–1409) miestas ūkiškai ir demografiškai smuko. 1860 užėmė G. Garibaldi kariuomenė, Mazara del Vallo 1861 tapo Italijos karalystės dalimi. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje labai pakito gyventojų sudėtis, čia atsikėlė daug imigrantų iš Tuniso ir kitų Magribo šalių.
2271