mazochizmas

mazochzmas (pagal austrų rašytojo L. R. von Sacherio‑Masocho pavardę), psichoanalitinėje teorijoje – savęs kankinimas, agresyvumas, kylantis iš mirties (thanatos) instinkto (jis siekia grąžinti subjektą į pirminę, neorganinę būseną, tai yra organizme sunaikinti gyvybę) ir gyvybinės energijos (libido) sąveikos. Austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas išskyrė tris mazochizmo formas: erotogeninę (nulemta biologiškai, nes patiriant skausmą juntamas tam tikras malonumas; būdinga visiems žmonėms ir pasireiškia, pavyzdžiui, meilės žaidimuose), moteriškąją (pasireiškia fantazijomis, infantiliu elgesiu; tokie mazochistai nori, kad su jais bendrautų kaip su bejėgiais ir aikštingais vaikais, įsivaizduoja esą apgauti, sumušti, pažeminti, priversti paklusti) ir dorovinę (susijusi su kaltės jausmu, nesąmoningu poreikiu būti nubaustam, pasireiškia neurotiniais simptomais, nesąmoningai savo paties išprovokuota kančia dėl nelaimės, finansinių nuostolių, blogų tarpasmeninių santykių, nesėkmės ar gėdos). Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas T. Reikas (1888–1969) išskyrė mazochistams būdingas keturias psichologines savybes: ypatingą fantaziją (nesąmoningai įsivaizduojamos dramatizuotos, ritualinės scenos), suspensyvinį veiksnį (susilaikoma, kad kančia sukeltų lytinį susijaudinimą, bet nebūtų pasiektas orgazmas), demonstratyvumo, arba įtikinėjimo, bruožus (mazochistas demonstruoja kančią, sutrikimą, nusižeminimą), provokacinį veiksnį (mazochistas agresyviai reikalauja būti nubaustas, nes per kančią jam suteikiamas uždraustas malonumas). Vėliau mazochizmas plėtotas filosofiniu (prancūzų filosofai G. Deleuze’as, J.‑P. Sartre’as), sociologiniu (prancūzų literatūros kritikas ir sociologas R. Girard’as) požiūriu.

1868