Mažóji Antántė, Vidurio Europos ir Balkanų valstybių karinių politinių sąjungų sistema. Susidarė pasirašius dvišalius Čekoslovakijos ir Jugoslavijos (iki 1929 Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė; 1920), Čekoslovakijos ir Rumunijos (1921) bei Rumunijos ir Jugoslavijos (1921) susitarimus.
Iš pradžių Mažoji Antantė siekė išsaugoti po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusį jėgų santykį, pirmiausia bendrai priešintis Vengrijos revizionizmui ir Habsburgų mėginimams susigrąžinti Austrijos arba Vengrijos sostą. Vėliau daugiausia rūpinosi sąjungos valstybių politiniu stabilumu ir saugumu (Čekoslovakijai didžiausią grėsmę kėlė Vokietija, Jugoslavijai – Italija, Rumunijai – SSRS), bet tarpusavio karinė pagalba kurios nors minėtų valstybių agresijos atveju nebuvo numatyta. 1929 Mažosios Antantės valstybės pasirašė Bendrąjį konciliacijos, arbitražo ir teisminio proceso aktą, 1933 – vadinamąjį organizacinį paktą, kuriuo sukurtos bendradarbiavimą koordinuojančios institucijos: Nuolatinė taryba (sudarė užsienio reikalų ministrai), Ekonominė taryba, Sekretoriatas. Mažąją Antantę rėmė Prancūzija. Siekdama sustiprinti įtaką Mažosios Antantės valstybėms ji pasirašė su jomis karinius politinius susitarimus (1924 01 25 su Čekoslovakija, 1926 06 10 – su Rumunija, 1927 11 11 – su Jugoslavija).
Mažosios Antantės konferencija Bukarešte (1934 07); iš kairės – Jugoslavijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai B. Jevtićius, E. Benešas, J. L. Barthou ir N. Titulescu
4 dešimtmečio antroje pusėje didėjant Italijos ir Vokietijos politiniam spaudimui Mažosios Antantės valstybių tarpusavio santykiai blogėjo. Po Miuncheno susitarimo (1938) Vokietijai užgrobus Čekoslovakiją Mažoji Antantė suiro.