mažóji grùpė, tiesioginiais asmeniniais ryšiais susijusių narių socialinė grupė (šeima, kaimynų bendruomenė, mokyklos klasė, draugų būrelis ir kita). Tokią grupę dažniausiai sudaro keliolika žmonių, kuriuos vienija bendri interesai ir bendra veikla. Mažųjų grupių teorija aiškina mažąją grupę, kaip socialinės struktūros elemento, padėtį, specifiką, funkcijas ir vaidmenį socializacijos procese. Mažųjų grupių teorija atskleidžia mažosios grupės priklausomybę nuo socialinės struktūros (kartais vadinamos socialine sistema) funkcionavimo ir plėtros, visuomenės struktūros. Tiria grupių struktūrą, jose vykstančius socialinius procesus ir poveikį grupės nariams, apibendrina empirinių tyrimų duomenis, išskiria funkcionavimo ir grupių plėtros visuomenės gyvenimo įvairiose sferose specifinius bruožus, dėsningumus.
Mažosios grupės tiriamos 3 aspektais: kaip visuomeninių santykių savarankiški subjektai, atskleidžiantys žmonių kasdienius praktinius veiksmus, kaip socialinės struktūros pirminis lygmuo, kuriam būdingi specifiniai visuomeniniai santykiai, kaip asmenybės socialinė mikroterpė. Mažųjų grupių teorija glaudžiai susijusi su sociopsichologijos teorijomis, aiškinančiomis žmonių bendravimo ir tarpusavio santykių dėsningumus mažosiose grupėse komunikacinių, interaktyvių ir suvokimo procesų kontekste. Mažųjų grupių teorijos pavyzdžiu gali būti tarpasmeninių santykių veikimo teorija, kuri teigia, kad mažoji grupė dažniausiai yra didelės grupės plėtros žemiausias lygmuo; grupė yra visuomenės dalis, vykdanti turiningą veiklą ir turinti tam tikrų vertybių, tai yra sociopsichologinių bendrybių; tarpasmeninius santykius lemia grupės veikla; mažosios grupės dėsningumai negali išplisti ar persikelti į aukštesnio plėtros lygmens grupes; kolektyvo sociopsichologiniams dėsningumams netaikytinos bendros grupės dinamikos ir kitos taisyklės.
Mažųjų grupių teorijos vienas pradininkų laikomas Ch. H. Cooley, pirminių grupių koncepcijos autorius. Šias grupes jis laikė pagrindinėmis visuomenės grupėmis, turinčiomis didžiausią reikšmę formuojantis šiuolaikinei asmenybei. 20 amžiaus viduryje J. L. Moreno tyrė mažosios grupės narių tarpasmeninius santykius ir poveikį vienas kitam. Jis teigė, kad mažosios grupės narių santykius ypač sustiprina abipusiška pagarba ir vienodos vertybės. Remdamasis elgesio psichologija ir ekonominių mainų koncepcija, G. C. Homansas tyrė socialinį elgesį (žmonių ryšius), padedantį atskleisti socialinės sistemos (ir mažosios grupės) funkcionavimą. Australijos psichologas ir sociologas E. Mayo 19 amžiaus 4 dešimtmetyje tyrė mažosios grupės narių elgseną darbe ir tos elgsenos poveikį darbuotojų našumui. K. Z. Lewinas 1944 Masačusetso technologijos institute (Jungtinės Amerikos Valstijos) įkūrė Grupės dinamikos tyrimų centrą. Jis teigė, kad žmogaus elgesio ypatybės priklauso nuo jį supančios aplinkos ir sąlygų, o žmonių grupės dinamiką lemia jos narių tarpusavio priklausomybė.