Mažóji Lénkija (Małopolska), istorinė sritis Pietų ir Pietryčių Lenkijoje, Vyslos aukštupio ir vidurupio baseine. Apima dabartines Liublino, Mažosios Lenkijos, Pakarpatės ir Šventojo Kryžiaus vaivadijas bei dalį Silezijos, Lodzės ir Mazovijos vaivadijų. Mažosios Lenkijos pavadinimas vartojamas nuo 14–15 amžių.
9 a. šiame regione susikūrė vyslėnų ir kitų genčių valstybiniai junginiai, 9–10 a. jie buvo patekę į Moravijos didžiosios valstybės ir čekų Pršemislų dinastijos įtaką, 10 a. pabaigoje tapo Piastų valdomos Lenkijos dalimi. 11 a. Mažosios Lenkijos teritorijoje gyvavo 2 žemės (provincijos): Krokuvos (nuo 1040 Lenkijos sostinė) ir Sandomiero; abi jos priklausė Krokuvos vyskupijai (įkurta apie 1000). Lenkijos susiskaldymo laikotarpiu šios žemės tapo kunigaikštystėmis (Krokuvoje valdė vyresnysis kunigaikštis).
Lenkiją 14 a. pradžioje suvienijus vėl sudarytos Krokuvos ir Sandomiero vaivadijos, nuo pastarosios 1474 atskirta Liublino vaivadija. 14–16 a. Mažoji Lenkija ir jos didikai lėmė valstybės politiką ir kultūrinę plėtrą. 15 a. susiformavo Mažosios Lenkijos generalinis seimelis (buveinė Nowy Korczyne). Nuo 16 a. Mažosios Lenkijos provincija (viena iš dviejų Lenkijos karalystės provincijų) apėmė visą Abiejų Tautų Respublikos pietinę dalį, t. y. Krokuvos, Sandomiero, Liublino vaivadijas, Palenkę, Raudonąją Rusią, Podolę, Voluinę, Černigovo, Braclavo ir Kijevo žemes.
Po Abiejų Tautų Respublikos 1772 ir 1795 padalijimų didžiąją dalį Mažosios Lenkijos užėmė Austrija. 19 a. šią sąvoką imta tapatinti su Galicijos provincija. 1918 Mažoji Lenkija atiteko atkurtai Lenkijos valstybei.