mažòras (pranc. majeur, it. maggiore < lot. major – didesnis), mažòrinė derm, septynialaipsnė (heptatoninė) muzikinė dermė. Būna natūralusis, harmoninis (su žemu VI laipsniu) ir melodinis (su žemais VI ir VII laipsniais). Natūraliojo mažoro garsaeilis (alteruotų garsų nėra): c, d, e, f, g, a, h, c; pastovieji laipsniai (I, III, V) sudaro mažorinį trigarsį. Mažorui, kitaip nei minorui, būdinga šviesus skambėjimas (į mažorą panašios kai kurios senovinės heptatoninės – joninė, lydinė, miksolydinė ir pentatoninės dermės).
Lietuvių etninėje muzikoje mažoras atsirado įsigalėjus homofoniniam daugiabalsiškumui (18–19 a.). Mažoro melodikai turėjo įtakos tercinė harmonija, pagrįsta trimis (tonikos, dominantės, subdominantės) funkcijomis. Daugiabalsių liaudies dainų mažoro melodijos dažnai būna siauro diapozono, baigiamos tonikos trigarsio tercija. Mažoras labiausiai paplitęs aukštaičių ir žemaičių liaudies muzikoje. Šalia vyraujančio natūraliojo mažoro kartais pasitaiko ir harmoninio mažoro melodijų.
Mažoras buvo plačiai vartojamas lietuvių kompozitorių originaliuose kūriniuose ir lietuvių liaudies dainų išdailose. Plintant naujoviškoms komponavimo technikoms mažoras lietuvių kompozitorių kūryboje vartojamas rečiau.
2309