Mažõsios Lietuvõs tautnė tarýba, Prsų Lietuvõs tautnė tarýba, Prsų lietùvių tautnė tarýba, Mažosios Lietuvos politinė organizacija. Veikė 1918 11 16–1924. Pasibaigus I pasauliniam karui, Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai), remdamiesi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento T. W. Wilsono paskelbtais tautų apsisprendimo teisės principais, ėmė reikalauti atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir ją prijungti prie atsikūrusios Lietuvos valstybės. Lietuvininkai ragino tautiečius šio tikslo siekti taikiomis priemonėmis. 1918 11 16 Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas įsteigė Prūsų lietuvių tautinę tarybą, kuri netrukus buvo pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba.
Mažosios Lietuvos tautinės tarybos žymiausi veikėjai 1 eilėje (iš kairės: antras V. Gaigalaitis, trečias J. Strekys, ketvirtas J. Brožaitis, penktas K. Lekšas, šeštas A. Bruožis, septintas J. Užpurvis, 1921)
Tarybą sudarė: pirmininkas (V. Gaigalaitis), 53 nariai (tarp jų V. Gailius, E. Simonaitis, J. Vanagaitis) ir apskričių tarybos (pirmoji – Tilžėje). 1918 11 30 Taryba paskelbė Tilžės Aktą, kuriuo viešai reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti (priglausti) prie Didžiosios Lietuvos. Aktą pasirašė 24 asmenys. 1919 04 08 Versalio taikos konferencijos (Versalio taika) pirmininkui G. B. Clemenceau Taryba įteikė reikalavimą Rytų Prūsijos lietuvišką kraštą Mažąją Lietuvą su Labguvos, Vėluvos, Darkiemio, Geldapės ir kitomis apskritimis (iš viso 13) priskirti prie Lietuvos valstybės. Nepavykus to įgyvendinti, Tarybos nariai 1920 02 21–1922 11 kelis kartus tarėsi su Antantės valstybių diplomatais, kreipėsi į Ambasadorių konferenciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos valstybės. 1920 02 21 Tarybos rezoliucijoje reikalaujama panaikinti senąją muitų sieną ir atkelti ją prie Nemuno, kad tą sieną kontroliuotų Lietuvos muitinės ir saugotų jos kariuomenė, geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefono ryšius perduoti administruoti Lietuvai, leisti jai naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe. Taryba delegavo 4 atstovus į Lietuvos Tarybą: 1920 03 20 V. Gaigalaitis, M. Jankus, K. Lekšas ir J. Strekys buvo kooptuoti jos nariais. 1922 12 18 iš Tarybos narių buvo sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.
Versalio taikos konferencijos nutarimu nuo Vokietijos atskyrus tik Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį iki Nemuno (Klaipėdos kraštas), Taryba iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą. Šios organizacijos atstovai kurį laiką buvo Prancūzijos administracijos sukurtos Klaipėdos krašto direktorijos nariai; paaiškėjus, kad Direktorija yra Klaipėdos laisvosios valstybės šalininkų įrankis, iš jos išėjo ir perėjo į opoziciją. Po 1923 01 Klaipėdos krašto sukilimo kraštui susijungus su Lietuvos Respublika ir tą faktą 1924 05 pripažinus tarptautiniu mastu (Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos krašto statutas), Taryba atliko savo užduotį ir nutraukė veiklą.
Po II pasaulinio karo Mažosios Lietuvos didumą – Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritis) – pradėjus administruoti SSRS, Mažosios Lietuvos tautinė tarybos veiklą tęsė Mažosios Lietuvos išeiviai Vakarų Vokietijoje. Atgaivintą organizaciją jie pavadino Mažosios Lietuvos taryba.