Mazòvija (Mazowsze), istorinė sritis Lenkijoje, Vyslos vidurupio baseine. Apima dabartinę Mazovijos vaivadiją ir dalį Palenkės bei Lodzės vaivadijų. Buvęs centras – Plockas.
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais čia gyveno mazoviečių gentis. Nuo maždaug 960 jų žemės priklausė Piastų suvienytai Lenkijos valstybei. Apie 1075 sukurta Plocko vyskupija (ji neapėmė Mazovijos žemių piečiau Vyslos). Pagal Boleslovo III Kreivaburnio testamentą 1138 susikūrė Mazovijos kunigaikštystė (ji atiteko Boleslovui IV Garbanotajam), kuri 13 a. suskilo į Piastų valdomas dalines kunigaikštystes. Nepajėgdamas kovoti su jotvingiais Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis 1230 atsikvietė Vokiečių ordiną. 13–15 a. Mazovijos lenkai ir lietuviai dažnai puldinėjo vieni kitų žemes (Lietuvos–Mazovijos karai). 14–17 a. Mazovijos smulkieji bajorai ir valstiečiai kolonizavo gretimas Prūsijos ir Palenkės žemes.
Piastams išmirštant Mazovijos kunigaikštystės 1462–1526 buvo pamažu prijungtos prie Lenkijos karalystės (Mazovijos inkorporaciją 1529 patvirtino Seimas). 16–18 a. Mazovija buvo suskirstyta į Rawos, Plocko ir Mazovijos (centras Varšuva) vaivadijas. Iki 1540 Mazovija dar turėjo savo seimelį (vėliau pertvarkytas į generalinį seimelį), iki 1577 – atskirą teisę, o ir vėliau išlaikė tam tikrą skirtingą nuo kitų Lenkijos regionų socialinę ir ekonominę padėtį. 1596 Varšuvai tapus Lenkijos sostine Mazovijos svarba padidėjo.
Po Abiejų Tautų Respubikos padalijimų dauguma Mazovijos žemių atiteko Prūsijai (pietrytinė dalis – Austrijai). 1807–15 visa Mazovija priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 – Rusijos imperijai (Lenkijos karalystei).