mechãnika (gr. mechanikē < mēchanē – įrankis, mašina), fizikos šaka, tirianti mechaninį judėjimą (kūno padėties kitimą kitų kūnų atžvilgiu). Skirstoma į klasikinę mechaniką, arba Newtono mechaniką (tiria fizikinių kūnų judėjimą ir jų sąveiką), kvantinę mechaniką (tiria mikrodalelių sąveiką ir jų savybes) ir reliatyvistinę mechaniką (tiria judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui c; reliatyvumo teorija). Mechanika dažniausiai vadinama klasikinė mechanika, kuri skirstoma į kinematiką, dinamiką ir statiką. Pagal nagrinėjamo kūno modelį yra materialiojo taško mechanika, materialiųjų taškų sistemos mechanika (atskiras atvejis – kintamosios masės kūnų mechanika), ištisinės terpės mechanika (apima hidroaeromechaniką, dujų dinamiką, reologiją, tamprumo teoriją, plastiškumo teoriją). Mechanika grindžiama trimis Newtono dėsniais. Ištisinės terpės mechanikoje, be terpės pusiausvyros ir judėjimo lygčių, išplaukiančių iš bendrųjų mechanikos dėsnių, naudojamasi terpės tolydumo lygtimi, energijos tvermės dėsniu, remiamasi Hooke’o dėsniu ir Newtono dėsniu klampiam skysčiui (klampumas). Mechanikos dabartinės raidos svarbiausios kryptys – netiesinių virpesių teorija, kietojo kūno dinamika, judėjimo stabilumo teorija, kintamosios masės kūnų mechanika ir kosminio skrydžio dinamika, skysčio turbulentinio tekėjimo teorija. Tiriamas plazmos judėjimas magnetiniame lauke, hidroaerodinamikos uždaviniai. Plėtojamos plastiškumo ir takumo teorijos, tiriamas kietojo kūno stiprumas ir jo suardymas. Kuriami ir tobulinami tikimybiniai mechanikos uždavinių sprendimo metodai, kompiuterinis modeliavimas. Mechanika, kaip mokslo šakos, rezultatais ir išvadomis naudojamasi mašinų ir mechanizmų teorijoje, statybinėje mechanikoje, hidraulikoje, medžiagotyroje ir kitur.
Istorija
Mechanikos atsiradimą lėmė gamybinių jėgų raida ir praktikos reikmės. Ankstyvoji mechanika, svarbi šventyklų ir piramidžių statyboms Babilone ir Egipte, nagrinėjo įvairių jėgų veikiamų kūnų pusiausvyros sąlygas, t. y. statiką. Antikos laikais mechanika buvo įrankių ir įvairių mechanizmų kūrimo menas. Mechanikos terminą 4 a. pr. Kr. pradėjo vartoti Aristotelis (svarbūs jo traktatai Fizika, Apie dangų ir Mechanika). Statikos pradmenis (sverto teoriją, lygiagrečiųjų jėgų sudėties taisyklę, kai kuriuos hidrostatikos teiginius) 3 a. pr. Kr. sukūrė Archimedas. Leonardo da Vinci sukūrė drėkinimo sistemų, įvairių staklių, skraidomųjų aparatų ir kitų projektų. 17 a. G. Galilei nustatė matematinės svyruoklės periodo nepriklausomumą nuo jos masės, kūnų laisvojo kritimo, kampu į horizontą mesto kūno judėjimo ir inercijos dėsnius, tiesiaeigio tolyginio judėjimo reliatyvumo principą. Pagrindinius klasikinės mechanikos dėsnius 1687 suformulavo I. Newtonas. Jis atrado visuotinės traukos dėsnį. 17 a. nustatyti ir du pradiniai ištisinės terpės mechanikos principai: dujų ir skysčių klampiojo tekėjimo dėsnis (I. Newtonas, 1684) ir dėsnis, išreiškiantis tampriojo kūno įtempio ir jo deformacijos priklausomybę (R. Hooke’as, 1660). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje išryškėjo klasikinės mechanikos modelių ribotumas. Pradėjo kurtis kvantinė mechanika ir specialiąja bei bendrąja reliatyvumo teorija grindžiama reliatyvistinė mechanika.