mechãnikos inžinèrija, technikos sritis, apimanti mašinų, mechaninių sistemų ir kitų medžiaginės veiklos priemonių projektavimą, gamybą, montavimą, eksploatavimą, priežiūrą, t. p. tirianti tų priemonių veikimą, jomis atliekamus gamybos procesus. Mechanikos inžinerijos plėtotė sietina su gamybos ir negamybinių (energetinių, komunalinių, buitinių, transporto, žemės ūkio, karo, švietimo ir kultūros, mokslinių tyrimų, medicinos) mašinų, ginklų kūrimu, gamtosauga ir aplinkos inžinerija. Kuriamos vis naudingesnės, tikslesnės, ekonomiškesnės, daugelį užduočių (operacijų) atliekančios mašinos ir mechanizmai. Tam naudojamos sparčiai plėtojančiosi naujausios (kompiuterijos, mikroelektronikos įrenginių ir įtaisų, mikroprocesorių) technologijos, t. p. kuriamos specialių savybių turinčios medžiagos naujiems produktams gaminti. Siekiant sumažinti aplinkos taršą vis daugiau gaminama mažiau ją teršiančių mašinų, naudojama beatliekių technologinių procesų, sukuriama būdų ir įrenginių atliekoms perdirbti į gatavą produkciją. Kuriamos moderniosios technologijos, kurioms plisti padeda mikroinžinerija ir nanoinžinerija, robototechnika, įrenginiai, turintys dirbtinio intelekto požymių. Mechanikos inžinerijos mokslininkai, glaudžiai bendradarbiaudami su kitų inžinerinės veiklos sričių mokslininkais, plėtoja integruotąsias mokslo šakas – elektromechaniką, mechatroniką, biomechaniką. Paprasčiausi mechanizmai ir mašinos, varomi žmogaus ar gyvūno raumenų jėga, naudoti jau antikiniame pasaulyje. Iš pradžių buvo plėtojamos 2 mechanikos inžinerijos šakos – statybos (tiltai, pastatai, akvedukai, uostai) ir karybos (įtvirtinimai, karo mašinos, pabūklai) inžinerija. 3 a. pr. Kr. Archimedas sukonstravo mechanizmą (Archimedo sraigtą) vandeniui kelti, kranų, karinių svaidomųjų mašinų, Ktesibijas Aleksandrietis išrado oro siurblį, ugnies gesintuvą ir katapultą. 1–2 a. Heronas Aleksandrietis veikaluose aprašė mechanizmus, varomus suslėgtu oru ar garu, gaisrinį siurblį, krumplinę pavarą. 1440 J. Gutenbergas išrado spaudos renkamaisiais spaudmenimis būdą, Leonardo da Vinci pateikė daugelio mašinų ar mechanizmų (skraidyklių, audimo staklių, spaudos ir medienos apdirbimo, žemės kasimo; dauguma jų vėliau buvo sukurti) eskizų. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pramoninė revoliucija Anglijoje (rankų darbas buvo keičiamas mašinų darbu) paskatino mechanikos inžinerijos, kaip inžinerinės veiklos srities, plėtrą. 1764 J. Hargreavesas sukonstravo verpimo mašiną, 1782 J. Wattas sukūrė dvitaktę garo mašiną, 1785 E. Cartwrightas – mechanines audimo stakles, 1794 Henryʼis Maudslay (Anglija) sukonstravo tekinimo stakles su suportu, 1804 R. Trevithickas – bėgiais judančią transporto priemonę, 1807 R. Fultonas – garlaivį, 1825 G. Stephensonas – garvežį. 1847 įsteigta pirmoji britų mechanikos inžinierių draugija. 1876 N. A. Otto sukūrė keturtaktį vidaus degimo variklį (jis paspartino transporto mašinų, ypač automobilių ir orlaivių, plėtrą), 1883 C. G. de Lavalis – aktyviąją garo turbiną (leidusią statyti galingas elektrines, tiesti elektros tinklus), kuri buvo pritaikyta šiluminėms elektrinėms, laivams varyti, Lavalio tūtą. Mechanikos inžinerijos plėtotė paspartėjo po II pasaulinio karo: sukurtas branduolinis variklis, automatai (juos imta jungti į automatines linijas, cechus, gamyklas), programinis valdymas, pramoniniai robotai. 20 a. 10 dešimtmetyje imta aktyviai kurti mechatronines sistemas, turinčias dirbtinio intelekto požymių (pvz., adaptyvieji robotai, automobiliai, kuriuose automatiškai valdomi važiuoklės dinaminiai parametrai, t. p. nustatomi gedimai, skalbyklės, pagal skalbinių užterštumą parenkančios skalbimo režimą, skalbiklį). Vis sparčiau plėtojama aviacija, kosminė technika, branduolinė energetika, lanksčiosios integruotosios gamybos sistemos, bioinžinerija, kserografija, tobulinamos plastikinių gaminių technologijos, įvaldyta integruotųjų elektronikos elementų gamyba.
278