mechanizmų kinetostatika

mechanzmų kinetostãtika, mechanizmų ir mašinų teorijos skyrius, tiriantis jėgų, veikiančių judančio mechanizmo grandis, tarpusavio ryšį statinės pusiausvyros sąlygomis. Mechanizmą veikiančioms jėgoms nustatyti taikomos statinės pusiausvyros lygtys – jos išreiškia išorinių jėgų ir grandžių inercijos jėgų (atsiranda mechanizmui judant) pusiausvyrą. Tiriant veikiantį mechanizmą analitiniu būdu dažniausiai nustatoma, kokia išorinė jėga (varančioji ar naudingojo pasipriešinimo) turi veikti mechanizmo pradinę grandį, kad jis veiktų pagal reikiamą dėsnį. Ši jėga (atsveriamoji) atsveria mechanizmą veikiančias jėgas (tarp jų ir inercijos), bet jos veikiama pradinė grandis gali judėti netolygiai. Analizuoti pradedama statiškai apibrėžta grandžių grupe (joje skaitinių nežinomųjų skaičius lygus skaitinių pusiausvyros lygčių skaičiui), labiausiai nutolusia nuo pradinės grandies. Nustatant kitų grandžių poveikį šiai grandžiai ieškomos reakcijos, suskaidytos į normalinę (randama iš grupės jėgų pusiausvyros vektorinės lygties, kuri grafiškai vaizduojama jėgų vektorių uždaruoju daugiakampiu) ir tangentinę (nustatoma iš momentų grupės grandžių bendrojo taško atžvilgiu lygčių) komponentes. Pabaigoje analizuojama pradinė grandis. Kartais analizuojama laisvai pasirinkus mechanizmo judėjimo dėsnį (dažniausiai tariama, kad pradinė grandis juda tolygiai); šiuo atveju kiekvienos mechanizmo padėties skaičiavimo rezultatai (ypač atsveriamoji jėga) gali gerokai skirtis nuo tikrosios. Mechanizmų kinetostatikos analizė grafiniu būdu daroma tada, kai mechanizmą veikiančios jėgos žinomos tik apytiksliai ir tokio tikslumo pakanka inžineriniams skaičiavimams. Mechanizmų kinetostatikos metodai taikomi projektuojant mašinas (jų konstrukcijos stiprumui skaičiuoti).