mecotnta (it. mezzatinta < mezzo – vidurinis, tarpinis + tinto – dažytas), mecatnta, giliaspaudės grafikos technika. Sutrumpintai žymima C7. Dantytu plieniniu įrankiu, kartais cheminiu būdu metalo klišės paviršius (dažniausiai vario) padaromas šiurkštus, grūdėtas. Švariame arba dažytame paviršiuje adata, kai kada pieštuku, kuriamas piešinys. Vietos, kurios kūrinyje turi būti šviesios, specialiu skutikliu ir gludikliu užglaistomos, išlyginamos, poliruojamos. Mecotinta tapybiškiausia iš visų grafikos technikų – raižinyje galima sukurti subtilius laipsniškus šviesos ir šešėlių perėjimus. Dar vadinama juodąja maniera. Techniką išrado vokiečių savamokslis dailininkas L. von Siegenas (1609–apie 1680), kuris žavėjosi tapyba ir ieškojo būdų ją reprodukuoti. Nuo 18 a. vidurio mecotinta paplito Didžiojoje Britanijoje, dailininkai pasiekė didelio meistriškumo. Naudota žymių tapytojų paveikslams reprodukuoti, iliustracijoms, estampams kurti. 20 a. ypač mėgo R. Kipnissas, P. Ilstedas, M. C. Escheris, Lietuvoje – R. Kepežinskas.
juodoji maniera
2635