medicninė toksikològija, medicinos šaka, tirianti nuodus, jų savybes. Medicininė toksikologija naudojasi eksperimentinės patologijos ir farmakologijos įvairiais metodais. Svarbiausios sritys: bendroji (tiria nuodų persiskirstymo ir kaupimosi organizme dėsnius), klinikinė toksikologija (ligų etiologiją, patologiją, gydymą ir profilaktiką, įvairius apsinuodijimus), pramoninė toksikologija (gamyboje išsiskiriančių įvairių medžiagų poveikį žmogaus sveikatai), maisto toksikologija (apsinuodijimą maisto medžiagomis), karinė toksikologija (nuodingųjų medžiagų poveikį žmogaus sveikatai), medikamentinė toksikologija (apsinuodijimą vaistais), teismo toksikologija (apsinuodijimus, susijusius su teisine praktika), radiacinė toksikologija (tiria organizmo pažeidimą radioaktyviosiomis medžiagomis). 20 a. pradžioje susiformavo nauja toksikologijos sritis – ekotoksikologija, kuri tiria nuodingųjų medžiagų poveikį visuose lygmenyse (nuo molekulinio ir populiacinio iki biosferos). Ekotoksikologijos terminą 1969 pirmasis pavartojo R. Truhaut (1909–94, Prancūzija).
Žinios apie nuodus ir apsinuodijimą pradėtos kaupti senovės Egipte, Indijoje. Nuodus 1–2 a. tyrė ir aprašė Dioskoridas (40–90, senovės Graikija) veikale Apie medicinines medžiagas (De materia medica) ir Galenas. Nuodijimai labai paplito senovės Romoje, Kinijoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Ibn Vahšija (apie 9–10 a., Persija) parašė Nuodų knygą, P. d’Abano (~1250–1316) – knygą Apie nuodus (De venenis). A. Magnusas (1193–1280, Italija) 1250 išgrynino arseną. Paracelsas (1493–1541, Šveicarija) suformulavo teiginį: nėra nenuodingų medžiagų, viskas priklauso nuo dozės. R. Meadas (1673–1754, Anglija) parašė knygą Mechaninė vaistų paskirtis (Mechanical account of poisons 1702) apie augalinės ir gyvūninės kilmės nuodus. C. W. Scheele (Švedija) atrado deguonį, molibdeną, barį, vandenilį, cianidą, F. Sertürneris (1783–1841, Vokietija) iš aguonų 1803 išskyrė morfiną. Toksikologijos pradininku laikomas M. J. B. Orfila (1787–1853, Prancūzija) išleido Traktatą apie nuodus (Traité des poisons 2 t., 1813–15). J. Marshas (1794–1846, Didžioji Britanija) išrado būdą arsenui maiste nustatyti. Iki 19 a. vidurio nuodų ir apsinuodijimų tyrimai dažniausiai buvo susiję su teismo medicina. Naujas toksikologijos raidos etapas prasidėjo 19 a. viduryje nuo C. Bernard’o ir F. Magendie (1783–1855, abu Prancūzija) darbų, kuriuose aprašytas kai kurių nuodų (strichnino, cianidų, anglies monoksido, kurarės) poveikis gyvūnų organizmui. 1850 chemikas J. Stasas (1813–91, Belgija) įrodė žmogaus nunuodijimo nikotinu atvejį. T. G. Wormley (1826–97, Jungtinės Amerikos Valstijos) išleido knygą Nuodų mikrochemija (Microchemistry of poisons 1869). H. E. Fischeris (Vokietija) išskyrė kofeiną ir kitus alkaloidus. Cheminių medžiagų poveikį gyviems organizmams tyrė ekotoksikologės A. Hamilton (1869–1970) ir R. Carson (1907–64, abi Jungtinės Amerikos Valstijos). 1938 A. Hofmannas (1906–2008, Šveicarija) susintetino lizergo rūgšties dietilamidą (LSD), 20 a. 6 dešimtmetyje – haliucinogenus psilociną ir psilocibiną. 20 a. 4 dešimtmetyje susintetintos nuodingos nervus paralyžiuojančios medžiagos – tabunas (1937), zarinas (1938, abu G. Schraderis, Vokietija), zomanas (1944, R. Kuhnas), etilzarinas ir ciklozarinas, po II pasaulinio karo Didžiojoje Britanijoje – vadinamieji V‑agentai (1952, R. Ghoshas ir J. F. Newmanas). 1953 Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurtas pirmasis Nuodų kontrolės centras. 1959–60 dėl teratogeninio poveikio buvo uždraustas vaistas talidomidas. 1961 įkurta Toksikologijos draugija.
Toksikologija Lietuvoje
Kai kuriuos toksikologijos klausimus savo paskaitose nagrinėjo Vilniaus universiteto profesoriai S. L. Bizijas, J. Lobenveinas, J. Frankas. S. Schillingas‑Siengalewiczius parašė vadovėlį Toksikologija (Toksykologia, 1933–35).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia tiriamas naujų cheminių medžiagų (naudojamų pramonėje ir žemės ūkyje), t. p. vaistų toksiškumas.
Svarbesnės toksikologijos knygos: P. Vainausko ir D. Kazlauskienės Toksikologinė chemija (2 d. 2008), S. Urbienės Toksiški junginiai, jų susidarymas aplinkoje ir maiste (2011).