mèdijų mẽnas, menas, kuriamas naudojantis aparatinėmis medijomis dažnai jas jungiant ir derinant. Medijos naudojamos kaip komunikacijos priemonė ir kūrybinė medžiaga. Medijų menas kartais išskiriamas kaip meno srovė arba kaip šiuolaikinio meno šaka. Medijų menui būdinga tarpžanriškumas, diskursyvumas, laikiškumas, medijos kritika, masinių medijų dekonstrukcija, meno, mokslo ir technologijų sąsajų paieška. Medijų meno šaka – naujųjų medijų menas – kuriamas pasitelkiant internetą, mobiliuosius telefonus, programinę ir kompiuterinę įrangą, biotechnologijas. Terminas naujųjų medijų menas yra sąlyginis, nes jo turinys keičiasi mene pradėjus naudoti naujesnes medijas, pvz., 20 a. 7–8 dešimtmetyje taip vadintas videomenas, vėliau – kompiuterinis menas.
Medijų meno užuomazgų yra dadaizmo ir futurizmo mene. Susiklostė 20 a. 7 dešimtmetyje kaip reakcija į masinių medijų (žiniasklaidos) plitimą. Masinėms medijoms pradėjus pakeisti meną, menininkai sureagavo imdami naudoti medijas kaip raiškos priemones ir kritikos objektus. Medijų menas integruoja įvairias meno raiškos formas: vizualumą ir garsą, instaliacijas, performansus bei sąveiką su žiūrovais. Vienas žymiausių medijų menininkų N. J. Paikas kritiškai vertino masines medijas, naudojo televizorius bei jų transliuojamus vaizdus kaip meninės raiškos priemones (Magneto TV 1965, TV Buda 1974). P. Weibelis (g. 1944; Tapatybės nukryžiavimas 1973) ir V. Export (g. 1940; Plekšnojimo ir lietimo kinas 1968) kuria medijų meną pasitelkdami ir kritiškai vertindami fotografiją, kinematografiją, videografiją ir kitas medijas. Medijų meno instaliacijas kuria D. Grahamas (g. 1942; Užlaikyto laiko kambarys 1974) ir B. Naumanas (Gyvai filmuojamas videokoridorius 1970, Žalia medžiaga – BRRR 1990). H. Buntingas (g. 1966; _readme.html 1998) laikomas interneto meno pradininku. Žymiausi Lietuvos medijų meno kūrėjai – Nomeda ir Gediminas Urbonai (Transakcija 2000–04, Ruta Remake 2002–04, Pro‑testo laboratorija, nuo 2005).
2131