mèdijų teòrijos, socialinių ir humanitarinių mokslų (dažniausiai tarpdalykinės) teorijos, apibrėžiančios medijas ir analizuojančios jų funkcijas, dinamiką, poveikį socialinei aplinkai (visuomenei, kultūrai, politikai, menui, mokslui).
Medijų rūšys
Pagal imties kriterijų medijų teorijos skirstomos į specialiąsias, arba vienos medijos (pvz., vokiečių sociologo S. Kracauerio kino teorija, B. Brechto radijo teorija), ir bendrąsias, arba kelių medijų (pvz., N. Luhmanno, J. Baudrillard’o medijų teorijos), teorijas. Pagal požiūrį į medijų poveikį socialinei aplinkai skiriamos technooptimistinės ir technopesimistinės medijų teorijos. Technooptimistinės medijų teorijos medijų plitimą visuomenėje vertina teigiamai, pvz., kaip procesą, dėl kurio įmanoma atkurti modernybės sugriautą individų bendruomeniškumą (H. M. McLuhanas), arba kaip procesą, teikiantį naujų galimybių visuomenės demokratėjimui (H. M. Enzensbergeris). Technopesimistinės medijų teorijos teigia medijų plėtros neigiamą poveikį socialinei aplinkai, šia plėtra aiškina masinės visuomenės atsiradimą (T. Adorno, M. Horkheimeris), socialumo nykimą (vokiečių sociologas G. Andersas), tikrovės suvokimo iškraipymus (J. Baudrillard’as).
Raida
Medijų teorijų užuomazgų aptinkama Platono dialoge Faidras (apie 370 prieš Kristų). Pirmosios specialiosios medijų teorijos atsirado 20 a. pirmoje pusėje (B. Brechto radijo teorija, B. Balázso, S. Kracauerio kino teorijos, W. Benjamino reprodukuojamų vaizdų analizė). Nuo 20 a. vidurio dėl Vakarų visuomenėje didėjančio medijų naudojimo medijų teorijos ėmė sparčiai plisti, išpopuliarėjo vadinamoji Toronto komunikacijos mokykla (Kanados politologas H. Innisas, H. M. McLuhanas), pradėtos formuluoti bendrosios medijų teorijos, susiklostė technooptimistų ir technopesimistų požiūriai. Kaip savarankiškas akademinis dalykas medijų teorijos nebuvo institucionalizuotos. 21 a. pradžioje viena medijų tyrinėtojų grupė savo idėjas grindžia empirinėmis medijų studijomis ar vizualine antropologija, kita grupė (daugiausia vokiškai kalbančiose šalyse), remdamasi kultūros filosofijos tradicija, kuria medijų tradicijas, kurios nėra skirtos pritaikyti empiriniams tyrimams, ir dažnai vadinama medijų filosofija (vokiečių filosofai ir medijų teoretikai V. Flusseris, F. Hartmannas, F. Kittleris, M. Sandbothe’as).
Medijų teorijos Lietuvoje
Lietuvoje medijų filosofiją plėtoja T. Sodeika, Kauno technologijos universiteto organizuotos Medijų filosofijos magistrantūros studijos.
1221