medinės konstrukcijos

stogo laikančiosios medinės konstrukcijos

mednės konstrùkcijos, pastatų ir statinių elementai arba jų dalys, pagamintos daugiausia iš medienos. Naudojama apvalioji (rąstai, kartys) ir pjautinė mediena (apipjauti, profiliuoti rąstai, tašai, lentos). Kartais kai kurie medinių konstrukcijų elementai (daugiausia tempiamieji) daromi metaliniai (pvz., arkų templė, santvarų apatinė juosta). Vientisi mediniai elementai gali būti tik nedidelių matmenų (priklauso nuo rąsto ilgio ir storio), todėl ilgos ir didelės laikomosios galios medinės konstrukcijos (arba jų dalys) į plotį jungiamos įlaidais, užlaidomis, antdėklais, į storį – uždedant vieną elementą ant kito ir suklijuojant, sujungiant kaiščiais, sprausteliais, varžtais, į ilgį (t. p. ir kampu) – įkirčiais, užleidžiant vieną elementą ant kito, uždedant antdėklus ir suveržiant varžtais, medsraigčiais, sukalant vinimis, suklijuojant (klijuotosios konstrukcijos), sukabinant metalinėmis dyginėmis sankabomis.

Medinės konstrukcijos yra lengvos ir palyginti stiprios, gerai izoliuoja šilumą ir garsą, atsparios cheminiam poveikiui, be to, paprastai ir greitai gaminamos bei montuojamos. Medinių konstrukcijų trūkumai: labai degios, jas gadina vabzdžiai (kinivarpos), drėgnoje aplinkoje pūva, nuolat sudrėkdamos ir išdžiūdamos keičia matmenis, pleišėja, jų stipris tempiant ir lenkiant gali sumažėti dėl medienos ydų. Medinių konstrukcijų atsparumą gaisrui iš dalies galima padidinti įmirkius antipirenais, biologinį atsparumą – antiseptikais. Medinės konstrukcijos tinka mažaaukščių pastatų laikančiosioms konstrukcijoms – sienoms, kolonoms, rėmams, sijoms, t. p. poliams, ypač dažnos stogų medinės konstrukcijos – gegnės, ilginiai, santvaros, arkos, kartais kupolai, skliautai. Tiltų laikančiosios konstrukcijos t. p. gali būti medinės. Kartais statomos ir medinės užtvankos. Iš medinių elementų daromos pertvaros, sienų plokštės, grindys, lubos, langų rėmai, durys, laiptai.

medinės konstrukcijos

žemaičių gyvenamojo namo medinės konstrukcijos: lubos, perdangos sijos, sienos (1937; Šiaulių Aušros muziejus)

Medinių konstrukcijų liekanų rasta iš naujojo akmens amžiaus laikotarpio. Tuo metu jų būta ir Lietuvoje. Iki 19 a. pabaigos (gelžbetonio išradimo) medinės konstrukcijos buvo pagrindinė statybinė konstrukcija. Nuo 20 a. vidurio imta naudoti mažiau natūralios medienos konstrukcijų; paplito klijuotosios medinės ir mišrių medžiagų (kompozicinės) statybinės konstrukcijos.