Medininkų pilis

Medininkų pilis

Mẽdininkų pils yra Medininkų kaime (Vilniaus rajono savivaldybės teritorija), 31 km į pietryčius nuo Vilniaus–Minsko plento. Išlikusios 4 gynybinės sienos su bokštų liekanomis supa keturkampį 2 ha pilies kiemą, esantį nuožulnioje vietoje, prie pelkės. Pakilesnėje rytinėje pusėje yra 20 m pločio ir 3–8 m gylio dvigubų gynybinių griovių sistema, vakarinėje pusėje (prie pelkės) – pylimo su stačiais šlaitais liekanų. Sienų perimetras 568 m, aukštis 14–15 m (išliko apie 70 % aukščio), storis 1,8–1,9 metro. Iš sienų kyšo 3 apgriuvę bokštai. Aukščiausias jų (23 m) – donžonas, kurio 5 aukštų fragmentas stovi sienos šiaurės rytų kampe, antrasis (vieno aukšto, su durų anga iš kiemo) – sienos pietinės dalies viduryje, trečiasis (nedidelės liekanos) – iš vidaus prišlietas prie sienos rytinės dalies, su buvusių vartų arka (restauruota).

Istorija

Medininkų pilis – didžiausio ploto mūrinė aptvarinė (gardinė) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, mažiausiai perstatinėta. Kiautinės konstrukcijos siena ir bokštai sumūryti iš lauko akmenų ir plytų baltiškuoju plytų rišimo būdu. Pilies struktūra artima Lydos, Krėvos (Baltarusija) ir Kauno (pirmajai) pilims. Turėjo 4 bokštus ir 4 vartus. Tyrimais nustatyti du pilies gyvavimo etapai. Pilies kieme stovėta medinių pastatų (neišliko). Sienose 11 m aukštyje būta šaudymo angų; išilgai jų iš kiemo pusės ėjo medinė galerija šauliams. Šiaurės rytų kampo bokštas (apie 30 m aukščio) buvo 5 aukštų, su gyvenamosiomis patalpomis. Iš lauko pusės pilį juosė griovys.

Manoma, pilis pastatyta 13 a.: šiaurės ir rytų sienų plytų mūras – seniausias Lietuvoje virš žemės išlikęs mūras – tapatus 13 a. Rygos pastatų mūrui ir archeologiniuose sluoksniuose surastiems Vilniaus Žemutinės pilies ir Senųjų Trakų piliavietės mūrams. Medininkų pilis minima nuo 1311–13. Buvo pritaikyta frontalinei gynybai; joje apylinkės gyventojai slėpėsi nuo totorių ir Vokiečių ordino (pastarasis puolė 1320, 1385, 1392, 1402). 1402 ordino sudeginta. Nuo 15 a. pabaigos gynybai nebenaudota. Apleista po 16 a. pradžios gaisro. Į kiemą perkelti Medininkų dvaro mediniai pastatai išliko ten iki 20 a. pradžios.

1955–56, 1960–62 Medininkų pilį tyrė architektas S. B. Lasavickas ir archeologas K. Mekas. 1961–63 pilis pagal S. B. Lasavicko projektą konservuota, nustatytų trijų vartų angos restauruotos.

1970–73 pagal architekto E. Purlio projektą dalis vakarinės sienos konservuota ir restauruota, 1979 restauruota dalis išorinių sienų plytų apdailos mūro. Tuomet pilis, kaip respublikinės reikšmės architektūros ir archeologijos paminklas, priklausė Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui, 1974 joje įrengta Medininkų pilies istorijos ekspozicija. 1992 Paminklosaugos departamento ir Lietuvos kultūros fondo iniciatyva pilis pradėta tvarkyti. Pagal architektų darbų vadovo J. R. Glemžos (1993 laimėjo konkursą), M. Mikulionytės ir konservatoriaus J. Mendelevičiaus projektą 1994–2000 buvo atstatomas pilies donžonas (atlikta apie 50 % darbų), koservuotos gynybinės sienos, restauruota dalis sienų 13 a. plytų mūro, sienos uždengtos apsauginiais čerpiniais stogeliais (donžono atstatymo darbus rėmė Amerikos lietuvių inžinierių architektų sąjungos Medininkų pilies fondas; 1993–2003 Čikagoje išleido savo leidinio Technikos žodis 5 numerius, skirtus piliai).

Medininkų pilies maketas (architektas S. B. Lasavickas)

1967–73 ir nuo 2004 Medininkų pilis priklauso Trakų istorijos muziejui, pritaikyta muziejinei paskirčiai. 2006 parengta pilies rekonstrukcijos programą; 2010–12 pilis rekonstruota.

2066

1219