meditãcija (lot. meditatio < meditor – mąstau, apgalvoju), viena pakitusios sąmonės būsenos rūšių – apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena; sąmoningumo lavinimo metodas, per kurį susitelkiama į kokį nors objektą arba sąmoningą būties suvokimą. Meditaciją teoriškai apibendrino ir sukūrė jos pasiekimo metodiką hinduistai ir budistai (joga), platonikai ir neoplatonikai (filosofinės ekstazės), musulmonai sufijai (kelio doktrina), jėzuitai (dvasinės pratybos), kai kurių šiuolaikinės psichoanalizės, labiausiai analitinės psichologijos (C. G. Jungas), mokyklų atstovai.
Medituojančiojo somatinei būsenai būdinga silpnumas, o jo mąstymui – intensyvumas. Naudojamasi tam tikrais pratimais: kvėpavimo kontrolės ir reguliavimo, dėmesio koncentravimo (iš pradžių leidžiama mintims klajoti, kol apsistojama ties viena jų), specialiomis kūno pozomis (pavyzdžiui, sėdima sukryžiavus kojas arba lotoso poza), atsiribojimu nuo išorinio pasaulio (užsimerkiama, užsisklendžiama, nurimstama ir nugrimztama į save), pageidaujamų simbolių (dėmesys sutelkiamas į vaizdinį, pavyzdžiui, naudojamasi mandalomis) ir situacijų (įsivaizduojamas tam tikras išgyvenimas) įsivaizdavimu, kokio nors žodžio ar posakio kartojimu, monotonišku dainavimu ar recitavimu (mantra). Psichologai meditaciją rekomenduoja stresui sumažinti, susikoncentruoti. Ji padeda pacientui atsipalaiduoti, valdyti savo jausmus ir psichofiziologinę būseną. Kaip pagalbinė priemonė meditacija kartais taikoma prieš psichoterapijos seansą.
Meditacija nuo seno žinoma daugelyje religijų. Rytuose meditaciją jau prieš daugiau kaip 2500 metų praktikavo daoistai, hinduistai (dhjana). Budizme meditacija – proto nuraminimo ir apvalymo procesas, neatsiejamas nuo viso mokymo ir praktikos. Pasaulis ir pažinimas budizme laikomi būties elementų derinių srautais. Su elementų srauto išvalymu siejamas sąmonės pertvarkymas, leidžiantis pasiekti galutinį tikslą – išsivadavimą (nirvaną). Nuramintas protas suvokia tikrąją realybę (nepastovumą, kančią ir kita), tai leidžia siekti išsilaisvinimo. Vakaruose jau senovės graikų dievo Dioniso kultui buvo būdingos meditacinio nugrimzdimo formos. Krikščionybėje meditacija pradėta praktikuoti Rytų bažnyčios vienuolinėse bendruomenėse taikant apsivalymo ir susikaupimo metodus. Ši meditacijos tradicija skiriasi nuo Rytų religijose praktikuojamos; daugiausia reikšmės teikiama savęs atradimui ir savęs patyrimui – tai laikoma teigiamais ir būtinais meditacijoa dalykais. Tai, kas vidurinių amžių mistikų, M. Liuterio, I. Lojolos buvo praktikuojama kaip apsivalymas ir susikaupimas, dabar laikoma ne meditacija, o mistine kontempliacija, kurios tikslas – asmeniškai pažinti Dievą ir Kristų.