mẽdkopis, medaus ėmimo iš medų nešančių bičių avilių (kopinėjimo) laikas. Lietuvoje medunešiui palankiais metais pirmą kartą medų kopti galima gegužės pabaigoje–birželio pradžioje (po pavasarinio medunešio), antrą kartą – birželio pabaigoje (nužydėjus avietėms, esparcetams, šaltekšniams), trečią – liepos pabaigoje (nužydėjus liepoms, dobilams), ketvirtą – rugpjūčio pabaigoje (po rudeninio medunešio). Dažniausiai medus kopiamas 2 kartus – liepos pabaigoje ir rudeniop ruošiant bites žiemoti aviliuose. Jeigu bitės darbininkės korius pripildo medaus dar nepasibaigus medunešiui, jis kopiamas pirmiausia iš dengtų korių. Vietoj išimtų korių į magaziną įstatomi tušti koriai. Medunešiui pasibaigus medus kopiamas pirmiausia iš tų bičių avilių, kurie numatomi vežti į dobilų atolą ir viržius. Koriai su medumi ir perais paliekami lizde, nes sukant korius medsukiu lervos iš atvirų akelių iškrinta ir užteršia medų. Viržių, lipčiaus, rapsų medus iškopiamas (nepaliekamas žiemai), nes netinka bičių maistui.
medkopis (~1935, fotografas Balys Buračas; Šiaulių Aušros muziejus)
Senovėje medkopio (jis dar buvo vadinamas bičiuliniu, bitkopiu, bičkuopiu, bičkupiu, lozbyna) diena laikyta šventa. Drevėse gyvenančių medų nešančių bičių medus buvo kopinėjamas (išimama 2/3 korių) rugsėjį. Daugiausia medkopio papročių yra susiję su 19 a. antroje pusėje paplitusia sodybine bitininkyste. Paprastai medkopis būdavo rengiamas šventadienį iki Žolinės (08 15). Į medkopį iš anksto pakviesti su šeimomis atvykdavo bendrų medų nešančių bičių turėtojai bičiuliai (bičiulystė). Neatvykti būdavę negarbinga, manyta, kad bendros bitės žūtų. Kartais šeimininkas kviesdavo parapijos kleboną, kūmus, arčiau gyvenančius gimines, kai kuriuos kaimynus. Medaus paragauti gaudavo ir neva su reikalais atėję nekviesti kaimynai. Kad bitės sektųsi, būtų dosnios, iškopto ir bičiulių dar nepasidalyto medaus būdavo duodama elgetoms, kaimo vaikams. Į medkopį pakviestiesiems šeimininkai įdėdavo medaus parnešti namiškiams. Medkopis dažniausiai baigdavosi vaišėmis: šeimininkas vaišindavo medumi, sūriu, alumi, prie vaišių prisidėdavo ir bičiuliai. Su bičiulyste susijusios medkopio tradicijos 20 a. pirmoje pusėje pradėjo nykti (ypač Suvalkijoje ir Žemaitijoje). Su medkopiu susijusių papročių ilgiausiai – iki 20 a. antros pusės – išliko Aukštaitijoje ir Vidurio Lietuvoje. Nuo 2001 Aukštaitijos nacionalinio parko Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose (Ignalinos rajono savivaldybė) rengiamos medkopio šventės.
L: L. Piškinaitė‑Kazlauskienė Bitininkystė Lietuvoje (XVI a.–XX a. pirmoji pusė) Vilnius 1995.
962
449