medžiõklė, medžiojamųjų gyvūnų racionalus naudojimas vadovaujantis teisės aktais ir atsižvelgiant į medžioklės plotų ekologines sąlygas, etikos normas, kultūros tradicijas. Pagal pobūdį medžioklė yra mėgėjiškoji ir verslinė (komercinė), pagal medžiotojų skaičių – individualioji ir kolektyvinė. Mėgėjiškosios medžioklės tikslas yra jos dalyvių aktyvus poilsis, verslinės medžioklės – už medžioklės produkciją ir teikiamas paslaugas gaunamos pajamos. Individualiosios medžioklės metu medžiotojas medžioja vienas, kolektyvinės – kartu medžioja daugiau kaip vienas medžiotojas. Medžioklei dažniausiai vadovauja medžioklės vadovas, gali dalyvauti varovai su medžiokliniais šunimis. Neteisėta medžioklė (brakonieriavimas) – kai medžiojama ne pagal taisykles. Medžioklės būdas – tai visuma veiksmų, kuriais medžioklės priemonėmis medžiojami gyvūnai.
tykojimo (medžiotojų) bokštelis miške
Svarbiausi būdai yra medžiojimas grandine, varant, sėlinant, tykojant, su šunimis, plėšriaisiais paukščiais, spąstais, gaudyklėmis. Svarbiausios priemonės yra medžiokliniai šautuvai, arbaletai ir lankai (Europos Sąjungos šalyse draudžiama naudoti), spąstai (Europos Sąjungos šalyse leidžiama naudoti tik tam tikrus spąstus), gaudyklės, muliažai, viliokliai, vilbynės, masalai, medžiokliniai šunys, plėšrieji paukščiai, tykojimo bokšteliai, priedangos, slėptuvės. Verslinė (daugiausia kailinių žvėrių) medžioklė paplitusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kinijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje (medžioklės produkciją eksportuoja Lenkija, Suomija, Vengrija ir kitos šalys), mėgėjiškoji – daugumoje šalių. Medžioti pradėta jau paleolite. Gimininėje gentinėje bendruomenėje medžioklė kurį laiką buvo svarbiausias žmogaus maisto ir aprangos šaltinis. Daugelyje Europos kraštų neolite, mažėjant didžiųjų žvėrių, ėmė mažėti ir medžioklės reikšmė. Ji vis labiau darėsi kilmingųjų žmonių privilegija, nes buvo susijusi su žemės nuosavybe.
2542