mẽdžių kùltas, įvairiose senovės religijose – medžių gerbimas. Tikėta, kad medžiuose reiškiasi šventybė (dievai, dvasios, protėviai), medis yra dievų ir žmonių pasaulių tarpininkas. Kai kurie miškai laikyti šventais, nes antgamtinė galia, dievybės, reiškiasi per gyvąją gamtą, t. p. miškas galėjo būti ir šventykla, nes ne vienoje religijoje šventyklų statinių nebuvo. Šventas giraites turėjo romėnai, keltai, pietų germanai, baltai. Kai kur aukos buvo keliamos į medžius (keltai Ezui skirtą auką nudurdavo ir pakabindavo ant ąžuolo, germanai karo belaisvių kūnus kartais kabindavo šventyklos giraitėse). Beveik visose pasaulio mitologijose yra pasaulio medžio (ir jo variantų, dažniausiai pabrėžiančių vieną funkciją – gyvybės medis, vaisingumo medis, dangaus medis, šamanų medis, blogio medis, požemio medis ir kita) vaizdinys, išreiškiantis universalią pasaulio koncepciją. Pasaulio medžio vaizdinys išlikęs lietuvių kalendorinėse dainose (jovarėlis, liepelė, obelėlė, auga ant kalno), mįslėse (laiko arba metų simbolis).
Adomas Brėmenietis veikale Hamburgo vyskupų istorija (Gesta Hammaburgensis Ecclesiae pontificum, parašytas apie 1075) mini, kad sembai arba prūsai (Sembi vel Pruzzi) neleidžia krikščionims lankytis savo miškuose. Tyrinėtojai mano tai esant patvirtinimą, kad prūsai kai kuriuos miškus laikė šventais. Popiežius Inocentas III 1199 10 05 bulėje teigia, kad Livonijos gentys garbina lapuočius medžius. Baltų šventuose miškuose svarbiausi medžiai buvo ąžuolai. S. Grunau (16 a.) aprašė prūsų šventvietę, joje augęs ąžuolas, kurio kamiene išskobtose nišose laikyti dievų Perkūno, Patrimpo ir Patulo atvaizdai. Prieš ąžuolą degdavo ugnis, krivių krivaitis aukodavęs auką (ožį). J. Długoszas rašydamas apie Lietuvos (1387) ir Žemaitijos (1413) krikštą mini šventas girias. Jeronimas Prahiškis (jo pasakojimas apie senąją lietuvių religiją 1477 paskelbtas E. S. Piccolomini kn. Įvairių įvykių ir vietų aprašymas / Historiarum ubique gestarum locorumque descriptio) pasakoja, kaip jam nepavykę iškirsdinti lietuvių šventu laikomo miško (buvo apskųstas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kad ketina atimti iš dievų buveinę ir misija buvusi nutraukta). Šventais laikytuose miškuose buvo uždrausta medžioti, kirsti medžius (tai mini Oliveris Paderbornietis, apie 1220, Petras Dusburgietis, J. Długoszas, jėzuitų 16–18 a. ataskaitos). Lietuviai ypač gerbė išskirtinius medžius (neįprastai nuaugusio ąžuolo gerbimą mini M. Pretorijus) arba tuos, į kuriuos buvo trenkęs žaibas (tikėta, kad dievas Perkūnas palikęs ženklą).
L: N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990; M. Eliade Patterns in Comparative Religion Nebraska 1996.
2781