megakòlonas (lot. megacolon < mega… + gr. kōlon – storoji žarna), storosios žarnos padidėjimas. Suaugusiesiems megakolonas nustatomas, kai žarnos skersmuo išsiplečia daugiau kaip 6,5–12 cm. Patogenezės pagrindiniai mechanizmai – storosios žarnos inervacijos sutrikimas, jos raumenų silpnumas, elektrolitų pusiausvyros sutrikimas. Skiriamas ūminis, lėtinis ir toksinis megakolonas. Ūminis (pseudoobstrukcinis) pasitaiko pagyvenusiems ir seniems žmonėms dažniausiai po operacijų ar gydomiems ligoninėje dėl kitų ligų (miokardo infarkto, sepsio, plaučių uždegimo), taip pat sergantiems virškinamojo trakto amiloidoze, infekcija (pvz., amebiaze, pseudomembraniniu kolitu), opiniu kolitu, turintiems medžiagų apykaitos sutrikimų (dėl hipotirozės, hipoparatirozės). Simptomai – pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas. Lėtinis megakolonas gali būti įgimtas (dėl Hirschsprungo ligos, vidaus organų miopatijos), įgytas (dėl infekcijos – dažniausiai tripanosomozės, taip pat parkinsonizmo, raumenų distrofijos, diabetinės neuropatijos, smegenų traumos, medžiagų apykaitos sutrikimų) ir idiopatinis (priežastis nežinoma). Simptomai – itin retas tuštinimasis (kas 6–20 dienų), vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, silpnumas. Toksinis megakolonas gali kilti sergant opiniu ar pseudomembraniniu kolitu, Crohno liga, dėl jonizuojančiosios spinduliuotės, chemoterapijos, kai kurių cheminių medžiagų (anticholinerginių, viduriavimą slopinančių, narkotikų) vartojimo. Simptomai – karščiavimas, tachikardija, kraujospūdžio sumažėjimas, dehidracija, sujaudinimas, komplikacija – žarnos prakiurimas. Diagnozuojama atlikus storosios žarnos rentgenokontrastinį tyrimą, kolonoskopiją, anorektalinę manometriją, išangės ar žarnos biopsiją. Ūminis ir lėtinis megakolonas gydomas žarnų peristaltiką, sekreciją skatinančiais, ūminis – dar ir išangės rauko tonusą mažinančiais vaistais, operacija. Toksinis megakolonas gydomas gliukokortikoidais, imunosupresantais, taikoma simptominė terapija, operuojama.
-storosios žarnos padidėjimas