Meidži laikotarpis

Medži laikótarpis (Meiji jidai), Japonijos istorijos periodas 1868–1912. Pavadintas pagal tuo metu valdžiusio imperatoriaus Meidži vardą. Jam būdingas visiškai naujas Japonijos istorijos etapas, prasidėjęs šalies atsivėrimu Vakarams, sparčia ūkio ir kultūros plėtra, reformomis. 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje Japonija buvo priversta būti atviresnė Vakarų valstybėms; tai susilpnino šiogūnato valdžią, smukdė vietos amatininkus ir manufaktūrininkus, kėlė įvairių gyventojų sluoksnių nesutarimus. Daugelio Azijos šalių pavyzdys rodė, kad Japonija gali tapti Vakarų valstybių kolonija. 1864 šalyje prasidėjo sukilimas prieš šiogūnatą. 1867 sukilėliai užėmė Kioto ir paskelbė, kad atkuriama imperatoriaus valdžia. 1868 imperatoriumi tapo Meidži. Šalies sostinė buvo perkelta į Edą, kuris buvo pavadintas Tokiju. Nauja valdžia ėmėsi radikalių reformų. Pradėta griauti feodalinė sistema. 1869 buvo panaikinta 4 luomų sistema. 1871 daimiai (kunigaikščiai) neteko politinės valdžios ir ekonominės galios; jų valdos buvo panaikintos ir sujungtos į prefektūras. Per žemės ūkio reformą buvo panaikinta feodalinė žemėvalda: žemė už nominalią kainą buvo parduota valstiečiams, kurie gavo teisę ja laisvai naudotis. Tiesiami geležinkeliai, telegrafo linijos, importuojami pram. įrenginiai. Sparčiai plėtojamas privatus pram. sektorius. 1872 įvestas privalomas pradinis mokslas, stiprinamas tautinis identitetas, modernizuojama politinė sistema. 1889 paskelbta konstitucija, kuri įtvirtino piliečių demokratines teises ir laisves. Imperatorius išsaugojo plačias vykdomosios valdžios galias. Jam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Parlamento Aukštuosius (perų) rūmus sudarė aristokratijos atstovai. Rinkimų teisę į Žemutinius (atstovų) rūmus ribojo turto cenzas, kuris palengva buvo mažinamas (visuotinė rinkimų teisė vyrams įvesta tik 1925). Kūrėsi politinės partijos. Sustiprėjusi ekonomiškai ir politiškai Japonija pradėjo aktyvią užsienio politiką. 1876 ji privertė Korėją pasirašyti nelygiateisę sutartį, kuri suteikė japonams prekybos privilegijų. 1894–1895 Japonija laimėjo karą su Kinija dėl įtakos Korėjoje. 1895 sutartimi ji prisijungė Formozą (Taivaną), Penghu (Peskadorų) salas, gavo kontribuciją ir privilegijų, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės. Per 1904–05 karą Japonija sumušė Rusiją. 1905 Portsmoutho sutartimi Rusija pripažino Japonijos interesus Korėjoje ir Mandžiūrijoje, perdavė jai nuomojamą Port Artūro bazę su uostu ir atidavė Pietų Sachaliną. Korėja tapo Japonijos protektoratu, o 1910 buvo aneksuota. Japonijos pergalė kare su Rusija pakeitė jėgų pusiausvyrą Tolimuosiuose Rytuose jos naudai ir sukėlė Azijoje antikolonijinių judėjimų bangą. 1912, mirus Meidži, Meidži laikotarpis formaliai baigėsi. Meidži laikotarpiu Japonija tapo modernia valstybe, savo ekonomine ir karine galia nenusileidžiančia Vakarų šalims, ir pirmąja Rytų valstybe, įgijusia didžiosios valstybės statusą ir kolonijų.