méilė, dvasinė būsena, skatinanti asmens tobulėjimą, pasireiškianti simpatija, pagarba, susižavėjimu ir trauka konkrečiam objektui bei geranoriškumo ir švelnumo visam pasauliui nuostata. Meilės problemą nagrinėja etika, filosofinė antropologija, fenomenologija, epistemologija, meno filosofija, egzistencijos filosofija ir religijos filosofija. Meilė atskleidžia žmogaus individualumą ir unikalumą, todėl iš esmės yra nenusakoma, nepažini, nors bendražmogiškas jos pobūdis leidžia suprasti kito žmogaus meilės faktą. Meilės formos daugiausia skiriamos pagal mylėjimo objektą arba pobūdį.
Tarpasmeninė meilė yra žmonių tarpusavio santykis (draugų, tėvo arba motinos ir vaiko, vyro ir moters ir kita). Jai būdinga teigiamų jausmų ir emocijų sustiprėjimas, prisirišimas, noras dalytis savo gyvenimu. Itin svarbus kūniškumas (buvimas kartu, lytėjimas, lytiniai santykiai). Kitas žmogus mylimas nepaisant jo trūkumų ar silpnumo, įžvelgiamos jo tobulėjimo galimybės. Aristotelis skyrė aistringą seksualią (gr. eros), draugišką (gr. philia) ir nemotyvuotą dvasinę (gr. agape) meilę. Platonas meilę traktavo kaip proto aukščiausią veiklą, nuoseklų gėrio idėjos, nemirtingumo siekimą. Dabartinė platoniškosios, t. y. neseksualios heteroseksualių partnerių, meilės traktuotė nėra tapati Platono meilės sampratai. Jo teorijoje tarpasmeninė meilė susijusi su seksualumu, o tikroji meilė įmanoma tik tarp homoseksualių asmenų. Sekdamas Aristoteliu Augustinas skyrė geidulingą, kančias nešančią, ir svarbesnę, dvasinę, meilę. Augustino filosofija kartu su apaštalo Pauliaus mokymu paveikė krikščioniškąją meilės sampratą. Buvo vertinama tik dvasinė meilė – agapė; tai meilė artimui kaip Dievo kūriniui, neišskirianti konkretaus asmens, neprieraiši, nesiekianti kūniško artumo, bet pasireiškianti darbais. Tarpasmeninį santykį nagrinėjo dialogo filosofai M. Buberis ir E. Lévinas. Jie pabrėžė objekto ir subjekto išnykimą meilės santykyje ir kito svarbą. Meilėje kitybė neišnyksta, nors asmeniškumas (akių spalva, ūgis, balso tembras ir kita) neturi prasmės. Pabrėžė meilės santykio abipusiškumą atmesdami vadinamosios nelaimingos meilės prielaidą. Pasak M. Schelerio, meilė yra vyksmas, nuolatinis judėjimas, kai atsiskleidžia naujos ir vis aukštesnės vertybės. Remdamasis vertybių hierarchija M. Scheleris plėtojo teoriją, kurioje meilės aukščiausia pakopa yra meilė Dievui.
Beasmenė meilė – Tėvynės, idėjos (laisvės, teisingumo), meno, namų, gamtos, tam tikros veiklos ir kitokia meilė.
Meilė gali būti laikoma būties principu – Empedoklis manė, kad meilė ir neapykanta yra pasaulio gyvavimą palaikančios jėgos. Platonas meilę laikė būties aukščiausiu principu. Krikščionybėje Dievas yra Meilė. Remdamasis šia idėja P. Teilhard’as de Chardinas teigė, kad meilė yra universali kosminė energija, pasireiškianti visuose Visatos lygmenyse.
Religinė meilė atsižvelgiant į dievybės sampratą gali būti ir asmeninė, ir beasmenė. Monoteistinėje krikščionybės, judaizmo, islamo pasaulėžiūroje meilė yra asmeninis santykis su Dievu. Meile asmeniniam Dievui grindžiamas Jo garbinimas, įstatymų laikymasis ir atgaila už nuodėmes. Dievo meile žmogui yra pagrįsta amžinojo gyvenimo viltis, nuodėmių atleidimas. Hinduizme meilė yra santykis su konkrečia dievybe. Budizme, neigiančiame konkretaus Dievo egzistavimą, meilė – žmogaus santykis su Visata. Bet kurios religinės tradicijos misticizmas meilę laiko vienio su Dievybe ir visa kūrinija išgyvenimu.
Daugelio meilės formų kraštutinis reiškimasis, kai iš dalies arba visiškai paralyžiuojamas racionalus loginis mąstymas ir valia, yra aistra. Dažnai tapatinama su eros ir priešpriešinama philia bei agape, bet aistra gali reikštis ir kaip beasmenės ar religinės meilės kraštutinumas, pavyzdžiui, azartinių lošimų aistra ar religinis fundamentalizmas.
Savimeilės ir meilės sau mylėjimo subjektas ir objektas sutampa. Kitaip nei meilėje sau, savimeilėje nelieka geranoriškos nuostatos pasaulio ir kitų žmonių atžvilgiu. Visi kiti, net ir Dievas, laikomi prastesniais už save. Daugelis religijų savimeilę laiko viena didžiausių nuodėmių ir meilės sau bei artimui priešybe.
L: Ė. Fromas Menas mylėti Vilnius 1992; M. Buber Dialogo principas d. 1: Aš ir tu Vilnius 1998; Platonas Puota, arba Apie meilę Vilnius 2000; M. Scheler Ordo Amoris: Selected Philosophical Essays Evanston 1973; E. Lévinas Totalité et infini: Essai sur l’éxteriorité Paris 1998.
1445