méisterzangas (vok. Meistergesang, Meistersang), viduramžių vokiečių miesto dainos. Pradėjo formuotis 13 a. antroje pusėje, klestėjo 16–17 amžiuje. Kilo iš minezango kūrybos tradicijos. Dainas kūrė ir atlikdavo meisterzingeriai, kuriems priklausė ne tik menininkai, bet ir raštininkai, teisininkai, mokytojai, amatininkai. Meisterzango dainose vyravo bibliniai, religiniai ir didaktiniai motyvai, 16 a. atsirado ir įvairių pasaulietinių temų. 15 a.–16 a. pradžioje meisterzingerių mokyklos gyvavo Mainze, Niurnberge, Augsburge, Strasbūre, 16–17 a. – Vroclave, Freiburge, Nördlingene, Ulme, Memmingene, t. p. dabartinėje Austrijoje ir Moravijoje. Itin garsi buvo Niurnbergo meisterzingerių mokykla; žymiausi šio miesto meisterzingeriai: H. Folzas (apie 1437–1513), H. Sachsas, H. Rosenplütas (apie 1400–60). 16 a. meisterzangas ėmė nykti, bet viena kita mokykla (Ulme, Memmingene) išsilaikė iki 19 a. vidurio (Memmingene iki 1872; paskutinis meisterzingeris čia mirė 1922). Meisterzango tekstai ir melodijos buvo kuriama pagal griežtas taisykles, nuo 16 a. užrašytas tabulatūrose. Mokyklų struktūrą ir privačių bei viešų koncertų tvarką reglamentavo koncertavimo nuostatai. Vieši meisterzingerių koncertai varžybos dažniausiai vykdavo sekmadienį po pamaldų bažnyčiose. Greta viešų koncertų meisterzingeriai rengdavo privačius konkursus, kuriuose atlikdavo pasaulietines dainas. Kūrybingesni meisterzingeriai greta meisterzango kurdavo ir epigramas, kūrinius teatro vaidinimams, patys vaidindavo.
Meisterzangų melodijų kūrybai vartota apie 600 melodinių formulių (tonų), kurių kiekviena paprastai apimdavo 7–20 nevienodo ilgio poetinių eilučių. Eilutės grupuotos į posmus. Dainų melodijos (kitaip negu tekstai) buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl randamos tik keliuose šaltiniuose. Kai kuriuos meisterzingerių veiklos bruožus romantiškai interpretavo R. Wagneris operoje Niurnbergo meisterzingeriai (1868).
1571