Mèksikos dail
Ikikolonijinio laikotarpio dailė
olmekų galvos kolosas San Lorenzo (1200–900 pr. Kr.)
Ikikolonijiniu laikotarpiu Meksikos teritorijoje gyvenusios indėnų gentys (olmekai, toltekai, sapotekai, majai, actekai, totonakai ir kiti) paliko įvairių laikotarpių savitų dailės paminklų. Seniausiai olmekų kultūrai (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų; Meksikos įlankos pakrantėse, dabar Veracruzo, Tabasco, Guerrero valstijos) būdinga apibendrintų formų monumentalioji skulptūra: didelės sustingusios skulptūros – gálvos kolosai (La Venta, San Lorenzo, 800–200 pr. Kr.), kaukės, gyvūnų (daugiausia jaguarų, erelių) figūros, reljefinės stelos, monolitiniai altoriai, smulkioji plastika, mozaika grįstos aikštelės, apibendrintų formų sienų tapyba (Juxtlahuacos ola, Guerrero valstija, 900–700 prieš Kristų). Centrinėje Meksikoje 3–7 a. klestėjo (spėjama, pastatytas toltekų) Teotihuacánas, jo šventyklos ir rūmai dekoruoti monumentaliąja skulptūra, reljefais, sienų tapyba (Tepantitlos kompleksas, 100–700 po Kr.), paryškinančia bendrą simbolinį architektūros pobūdį.
3 a. Jukatane susiklostė majų kultūra, architektūros (šventyklų, rūmų, piramidžių) puošybai būdinga savita regioninių mokyklų skulptūra, reljefai, sienų tapyba (Bonampako šventykla, 8 a. antra pusė). 14–16 a. Tenočtitlane (dabar Meksikas) plėtota actekų kultūra: Amantlane (amatininkų kvartalas) gaminti juvelyrikos, keramikos dirbiniai, austi meniški audiniai. Indėnų gentys plėtojo dailiuosius amatus: keramiką (skulptūriniai ir ištapyti indai, lėkštės), juvelyriką, tekstilę, pynimą, plunksnų mozaikas. Skulptūrai, sienų tapybai, keramikos dekorui ir rankraščių iliustracijoms (mištekų kodeksai, 12–14 a.) būdinga kovų, mitologiniai, istoriniai, ritualiniai siužetai, perteikti indėnų dailei būdinga dekoratyvia maniera, stilizuotu piešiniu, ryškiomis spalvomis.
actekų kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo (Nacionalinis antropologijos muziejus Meksike)
Kolonijinio laikotarpio dailė
Kolonijiniu laikotarpiu (1517–1821) monumentaliąja tapyba ir skulptūra puoštos bažnyčios, rotušės, rūmai, vienuolynų kompleksai. Romaninė ir gotikinė (16–17 a.) sakralinė architektūra dekoruota su vietinėmis tradicijomis susipynusia įmantria plateresko, čurigeresko puošyba, indėnų stiliaus sienų tapyba, rūmai ir turtingųjų gyvenamieji namai – lipdytiniu dekoru, artesonadu, dažyta ryškiomis spalvomis. Dekoro pobūdį lėmė vietinės tradicijos; indėnų plastikai būdinga neaukštas reljefas, plokščias, geometriškas vaizdas. 16–17 a. tapyboje susiliejo ispanų vėlyvojo renesanso, baroko ir manierizmo bruožai (Baltasaras de Echave vyresnysis, 1548–1620, Alonso Vázquezas, apie 1565–1609, Alonso Lópezas de Herrera, 1579–1648). 17 a. pabaigoje tapyboje įsigalėjo teatrališkumas ir dekoratyvumas (Cristóbalas de Villalpando, 1645–1714). Skulptūroje derinta vėlyvojo renesanso ir baroko bruožai, sukurta polichromuotų medinių skulptūrų sakraliniams pastatams. 18 a. vyravo religiniai siužetai (José de Ibarra, 1688–1756), plėtotas statiškas, supaprastinto piešinio portretas (Miguelis Cabrera, 1695–1768), buvo populiarūs religiniai siužetiniai paveikslėliai retablo (Francisco Martínezas, 1718–58, Jose Maria Vásquezas, 1785–1819, José Joaquínas Magónas, 18 amžius). Miestuose pastatyta monumentų (Karolio IV paminklas Meksike, 1796, pastatytas 1802, skulptorius M. Tolsá).
Taikomoji dailė rėmėsi ispanų ir indėnų tradicijomis, buvo gaminami gausiai dekoruoti bažnyčių baldai, ispanų‑maurų, indėnų ir kinų keramiką primenantys indai (telavera de Puebla), spalvotos fajansinės plytelės, odos, stiklo dirbiniai. 1781 Meksike įsteigta Karališkoji šv. Karolio dailės akademija.
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
Nepriklausomybės laikais (nuo 1821) dailėje siekta atitrūkti nuo ispaniškosios tradicijos, orientuotasi į Vakarų Europos dailės tendencijas, susidomėta šalies praeitimi. Tapyboje reiškėsi romantizmas ir kostumbrizmas, plėtoti vietiniai siužetai ir tipažai (José Agustínas Arrieta, 1802–79), akademizmas (Juanas Cordero, 1824–84, Santiago Rebullis, 1829–1902, José Obregónas, 1838–1902, Rodrigo Gutiérrezas, 1848–1903), semtasi idėjų iš šalies praeities. Buvo populiarūs peizažai (J. M. Velasco), portretai (Jose Maria Estrada, 1811–62, Hermenegildo Bustosas, 1832–1907), intensyviau kurta grafika, daugiausia litografija (Julio Ruelasas, 1870–1907). 19 a. viduryje plito satyrinė grafika (Manuelis Manilla, 1830–90, J. G. Posada). Akademistinė ir realistinė skulptūra plėtota negausiai (Miguelis Noreña, 1843–94).
D. Riveros freskos Meksikos istorija (1929–35) fragmentas Nacionaliniuose rūmuose Meksike (© LATGA / ARS, 2020)
20 a. pirmos pusės dailės raidai būdinga krypčių ir tendencijų įvairovė. Ankstyvojo modernizmo laikotarpiu (1900–20) tęstos 19 a. tradicijos, įtakos turėjo Europoje plintantis modernas (tapytojai Alberto Fusteris, 1872–1922, Ángelis Zarraga, 1886–1946, skulptorius Jesusas Frutoso Contrerasas, 1866–1902), impresionizmas, abstrakčioji dailė, japonizmas, kubizmas (Dr. Atl., tikr. Gerardo Murillo, 1875–1964, Francisco Goitia, 1882–1960). Keltos nacionalinio meno kūrimo idėjos. Meksikos dailės raidą lėmė 1910–17 revoliucija ir porevoliuciniu laikotarpiu teikiama valstybės parama, kuria skatinta sienų tapybos ir grafikos raida. Ją reglamentavo Revoliucinis technikos ir meno darbuotojų sindikatas (įkurtas 1922). Ekspresyvumu, demokratinėmis tendencijomis ir indėnų tapybos tradicijomis grįstą sienų tapybos mokyklą formavo J. C. Orozco, D. Rivera, D. A. Siqueirosas, R. Tamayo, Miguelis Covarrubiasas (1904–57), Jesúsas Guerrera Galvánas (1910–73).
Visuomeniniai pastatai dekoruoti kovos ir laisvės idealus bei šalies istoriją vaizduojančiais sienų pano. Nacionalinę parengiamąją mokyklą Meksike freskomis dekoravo J. C. Orozco, D. Rivera, D. A. Siqueirosas (1922–28), Meno rūmus – D. Rivera (1930, 1935), J. C. Orozco (1935), D. A. Siqueirosas (1945, 1950–51), R. Tamayo (1953), Cortéso rūmus Cuernavacoje (1929–30) ir Nacionalinius rūmus (1940–50) Meksike – D. Rivera, Guadalajaros universitetą (1936) ir Guadalajaros Cabañaso ligoninę (1936–39) – J. C. Orozco. Išraiškingomis mozaikomis Meksiko universiteto fasadą papuošė D. A. Siqueirosas (1952–54), universiteto bibliotekos fasadą (1952) – J. O’Gormanas, teatro Insurgentes fasadą – D. Rivera (1953).
R. Tamayo. Žvėrys (aliejus, 1944, Moderniojo meno muziejus Niujorke; © LATGA / ADAGP, 2020)
Grafikos, daugiausia estampo, raidą skatino Liaudies grafikos dirbtuvės (Taller de Gráfica Popular, įkurtos 1937), kurios subūrė ir išugdė kelias grafikų kartas: Emilio Amero (1901–76), Leopoldo Méndezas (1902–69), Alfredo Zalce (1908–2003), José Chávezas Morado (1909–2002), Isidoro Ocampo (1910–83), Francisco Dosamantesas (1911–86), Jesúsas Escobedo (1918–78), Alberto Beltránas (1923–2002). 1920–60 tapybai būdingas abstrakčiosios dailės (C. Mérida, Olga Costa, 1913–93), siurrealizmo (F. Kahlo, Remedios Varo, 1908–63, Leonora Carrington, 1917–2011), ekspresionizmo, magiškojo realizmo bruožai (R. Tamayo). Skulptūroje plėtotos neoklasicistinės tendencijos, būdinga indėnų plastikos bruožai (Germánas Cueto, 1893–1975, Luisas Ortizas Monasterio, 1906–90, Francisco Arturo Marínas, 1907–79, Francisco Zuñiga, 1912–98, Juanas Soriano, 1920–2006). Pastatyta neoklasicistinių paminklų: Nepriklausomybės karo (1910, skulptorius Antonio Rivasas Mercado, 1853–1927), Revoliucijos (1938, architektas Carlosas Obregónas Santacilia, 1896–1961, abu Meksike), dekoratyvinių skulptūrų (F. Zuñiga). 7 dešimtmetyje pradėta kritikuoti sienų tapytojų monumentalų stilių, iškelta individualios raiškos svarba, ji ryški Rodolfo Moraleso (1925–2001), Vicente Rojo (g. 1932), José Luiso Cuevaso (1934–2017), Rodolfo Nieto (1936–85), Irmos Palacios (g. 1943) tapyboje.
Sebastián. Arklio galva Meksike (plienas, 2011)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Meksikos dailėje ryšku kultūros įvairovė, vietinės ir kosmopolitinės tendencijų sąsajos. 20 a. 10 dešimtmetyje, liberalizavus Meksikos ekonomiką ir politiką, kilo vadinamoji naujoji banga – jaunosios kartos menininkų judėjimas, kuris būrėsi apie steigiamas privačias galerijas Meksike, Guadalajaroje, Monterrey ir Tijuanoje. Greta vyresnės kartos iškilo jaunesnieji, kuriantys klasikinio modernizmo (Eduardo Abaroa, g. 1968) ir postmodernizmo (Arnaldo Roche Rabellisas, 1955–2018, Agustínas Castro Lópezas, g. 1958) principais grįstus paveikslus, grafiką (Rafaelis Calzada, g. 1951), instaliacijas (Jaime Ruizas Otisas, g. 1976, Gabrielis Orozko, g. 1962, Melva Medina Ortiz, g. 1964), kompiuterinę grafiką (Domingo Nuño, g. 1965), videomeną (Miguelis Calderónas, g. 1971, Yoshua Okonas, g. 1970), fotografiją. 21 a. pradžioje Meksikos šiuolaikinės dailės parodos surengtos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Londone, Berlyne, Maskvoje.
L: M. Helm Modern Mexican Painters New York 1968; J. Fernandez A Guide to Mexican Art from Its Beginnings to the Present Chicago 1969; A. Brenner Idols Behind Altars: Modern Mexican Art and Its Cultural Roots Boston 1970; L. M. Lozano Mexican Modern Masters of the 20th Century New York 2002.
2972
Meksikos kultūra
Meksikos konstitucinė santvarka
Meksikos partijos ir profsąjungos