Mèksikos gamtà
Meksikos gamtinis žemėlapis
Krantai
Meksikos vakarines ir pietines pakrantes skalauja Ramusis vandenynas, rytines – Atlanto vandenyno Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Kranto linijos ilgis (su salomis) 9900 kilometrų. Krantai daugiausia žemi, Meksikos įlankoje – lagūniniai. Vakaruose giliai įsiterpia Kalifornijos įlanka, skirianti nuo žemyno Kalifornijos pusiasalį. Pietryčiuose į šiaurę išsikišęs Jukatano pusiasalis skiria Meksikos įlanką nuo Karibų jūros. Prie Meksikos krantų daug salų: Ramiajame vandenyne – Visų Šventųjų, San Martíno, Cedroso, San Benito, Magdalenos, Santa Margaritos, Crecientės sala, Trijų Marijų salos, Kalifornijos įlankoje (didžiausios) – Tiburóno, Ángel de la Guardos, Carmeno, San José, Espiritu Santo, Cerralvo, Karibų jūroje – Cozumelio sala ir daugybė mažų koralinių salelių palei Jukatano pusiasalį.
Reljefas
Apie 80 % Meksikos paviršiaus sudaro Šiaurės Amerikos Kordiljerų sistemos kalnai ir plynaukštės. Meksikos šiaurinę ir vidurinę dalį užima Meksikos kalnynas. Jis susideda iš Vakarų Sierra Madrės kalnų (didžiausias aukštis 3348 m), Rytų Sierra Madrės (4054 m), Vulkaninės Kordiljeros (5700 m aukščio Orizabos ugnikalnis – aukščiausia Meksikos vieta) kalnų ir tarp jų esančių Šiaurės Mesos ir Centrinės Mesos plynaukščių (dažniausias aukštis 1000–2000 metrų). Vulkaninėje Kordiljeroje daug užgesusių ir veikiančių ugnikalnių (Orizabos ugnikalnis, Popokatépetlio ugnikalnis, Colimos ugnikalnis, kiti).
Tehuacán-Cuicatláno slėnis (biosferos rezervatas)
Šiaurės Mesoje vyrauja plačios plokščios akumuliacinės daubos (bolsón), jas skiria trumpi pavieniai kalnagūbriai. Centrinėje Mesoje vyrauja lavinės plynaukštės. Rytų Sierra Madrės rytiniai šlaitai nusileidžia į Meksikos įlankos pakrantės žemumą, Vakarų Sierra Madrės vakariniai šlaitai – į siaurą žemumą palei Kalifornijos įlanką. Iš pietų kalnyną ribojantis tektoninis Balsaso slėnis skiria jį nuo Pietų Sierra Madrės kalnų (didžiausias aukštis 3703 m, Teotepeco kalnas). Į rytus nuo šių kalnų yra Tehuantepeco sąsmauka; paviršiaus didžiausias aukštis 650 metrų. Pietryčiausioje dalyje prasideda Centrinės Amerikos Kordiljerų kalnai – Sierra Madre de Chiapaso kalnagūbris (didžiausias aukštis 4092 m, Tacanos ugnikalnis Gvatemalos pasienyje) ir į šiaurę nuo jo Chiapaso vulkaninis masyvas (2858 metrai).
Jukatano pusiasalio paviršius lyguminis, yra kalvagūbrių (didžiausias aukštis 317 m); karstas. Kalifornijos pusiasalis kalnuotas; didžiausias aukštis 3100 m, dažniausias iki 1500 metrų. Meksikos šiaurėje yra dykumų (Chihuahua, Sonoros dykuma, Altaro, Vizcaíno).
Meksika yra didelio seisminio ir vulkaninio aktyvumo zonoje (kelių litosferos plokščių sandūra); kiekvieną dieną šalyje registruojama vidutiniškai apie 40 silpnų žemės drebėjimų, stiprūs neretai sukelia cunamius. Daugiausia žemės drebėjimų vyksta šalies pietuose, kur palei pietinę pakrantę po Šiaurės Amerikos plokšte nyra (subdukcijos zona) Kokoso plokštė. Vakarinėje pakrantėje (ties Kalifornijos pusiasaliu) Ramiojo vandenyno ir Šiaurės Amerikos plokščių sandūroje gausu aktyvių tektoninių lūžių. Per vieną stipriausių (magnitudė apie 8,0) 20 a. žemės drebėjimų Meksikoje 1985 09 19 labiausiai nukentėjo šalies sostinė (žuvo daugiau kaip 10 000 gyventojų, 250 000 liko be namų). 21 a. pradžioje, 2017 09 19, seisminiai smūgiai (magnitudė 7,1) sudrebino Pueblos ir Moreloso, 2020 06 23 (magnitudė 7,4) – Oaxacos, 2021 09 08 (magnitudė 7,0) – Guerrero valstijas.
Šiaurės Meksikos kraštovaizdis
Klimatas
Meksikos šiaurinėje dalyje subtropinis (šiaurės vakaruose žemyninis), pietinėje – tropinis. Vidutinė metinė temperatūra šiaurinėje dalyje 20–24 °C (vėsi žiema, karšta vasara), pietinėje dalyje – 24–28 °C (vasara nuo žiemos skiriasi apie 5 °C). Sausio vidutinė temperatūra nuo 10 °C Meksikos šiaurės vakaruose iki 25 °C pietuose; liepos vidutinė temperatūra nuo 15 °C kalnyno vidinėse plynaukštėse (Šiaurės Mesoje) iki 30 °C Kalifornijos įlankos pakrantėje ir Meksikos pietryčiuose.
Kalnuose vertikalusis zoniškumas; iki 900–1000 m aukščio yra karštoji zona (vadinamoji tierra caliente), iki 1600–1800 m – vidutinė (tierra templada), iki 4000–4600 m – šaltoji (tierra fría), aukščiau – šalčio zona (tierra helada), sniegynai. Meksikos įlankos pakrantės lygumoje dažnos liūtys, būna tropinių ciklonų. Daugiausia kritulių (1000–3200 mm) iškrinta pajūryje tarp Tampico ir Campechės, Rytų Sierra Madrės kalnų aukščiausiuose šlaituose ir Sierra Madre de Chiapaso kalnuose. Vakarų Sierra Madrės kalnuose kritulių mažiau: nuo 800 mm šiaurėje iki 1400 mm pietuose. Meksikos kalnyno vidiniame plokščiakalnyje metinis kritulių kiekis didėja iš šiaurės į pietus nuo 200–300 iki 700–900 milimetrų. Kalifornijos pusiasalyje per metus kritulių iškrinta nuo 100 mm rytiniame krante iki 300 mm vakariniame. Daugiausia lyja birželį–rugsėjį, tropinių ciklonų srityse rugpjūtį–spalį.
Meksikos kraštovaizdis (Hierve el Agua, Oaxacos valstija)
Vidaus vandenys
Centrinės Meksikos kraštovaizdis
Meksikos teritorija priklauso 2 vandenynų baseinams – Atlanto ir Ramiojo. Apie 10 % paviršiaus užima nenuotakios sritys (šiaurėje). Upės daugiausia trumpos ir sraunios, ypač pietryčiuose. Jų vandeningumas svyruoja, priklauso nuo lietingojo metų laiko. Šiaurinėje dalyje upės periodinės. Sausringiausiose Meksikos kalnyno dalyse ir Jukatano pusiasalyje paviršiaus vandenų nėra. Didžiausios upės: Atlanto vandenyno baseino – Rio Grande (Meksikoje vadinama Río Bravo del Norte; ja eina valstybinė siena su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis), Panuco, Usumacinta, Grijalva, Ramiojo vandenyno – Yaqui, Fuerte, Río Grande de Santiago, Balsasas. Didžiausias ežeras – Chapala (1100 km2) – tektoninės kilmės; į jį įteka Lerma. Yra vulkaninių ežerų (Tolucos ugnikalnio kraterio ežeras), karstinių (Jukatano pusiasalyje), lagūninių (Madrės, Tamiahu), druskingų, išdžiūstančių (Santa Maríjos, Guzmán Encinillaso, Patoso).
Sumidero kanjonas (nacionalinis parkas)
vulkaninis ežeras El Chichonal ugnikalnio krateryje
Dirvožemiai
Šiaurės vakarinėje dalyje palei Kalifornijos įlanką vyrauja dykumų pradžiažemiai ir kalciažemiai, kalnyno vidurinėje dalyje – pusdykumių kaštonžemiai, vakarinėje dalyje – akmeningi kaštonžemiai ir kalkžemiai, rytinėje – kaštonžemiai ir kalciažemiai, pietinėje – vulkanžemiai (Vulkaninėje Kordiljeroje) ir rudžemiai (Rytų Sierra Madrės kalnų pietuose). Pietų Sierra Madrėje – vulkanžemiai, geltonžemiai, blizgažemiai, Sierra Madre de Chiapaso kalnuose ir Chiapaso kalnų masyve – rudžemiai ir kalciažemiai, Jukatano pusiasalyje – akmeningi geltonžemiai, kalciažemiai, rudžemiai. Derlingų verstžemių yra Pietų Sierra Madrės papėdėje esančioje pajūrio žemumoje ir Meksikos įlankos pakrantės žemumoje.
Augalija
Meksikos floros rūšių įvairovė yra viena didžiausių pasaulyje. Užregistruota daugiau kaip 20 000 augalų rūšių, iš jų beveik pusė (apie 10 000 rūšių) yra endeminės. Tik Meksikoje aptinkamos endeminės gentys sudaro apie 12 % visų pasaulio augalų genčių. Šešių šeimų – astrinių, miglinių, kaktusinių, gegužraibinių, raudinių ir pupinių – augalai sudaro apie 40 % viso šalies floros rūšių skaičiaus. Daugiausia endeminių genčių ir rūšių yra kalnuose (70 % genčių ir rūšių), sausringose ir pusiau sausringose srityse (60 %).
Didelę augalų rūšių įvairovę Meksikoje lemia biogeografiškai ypatinga šalies padėtis, įvairios reljefo, dirvožemių ir klimato sąlygos. Šiaurinė Meksikos dalis priklauso nearktinei sričiai, pietinė – neotropinei sričiai. Beveik 50 % šalies teritorijos yra sausringos ar pusiau sausringos sritys, kuriose vyrauja dykumų ir pusdykumių augalija, t. y. žemaūgės žolės, kaktusai (žvakidžio, drūtenio, mėlenio, kuolenio, kūlenio ir kitų genčių), agavos. Vidutinio drėgnumo paatogrąžių srityse, kurios apima beveik 20 % šalies teritorijos, vyrauja vasaržaliai ir mišrūs miškai, kuriuose daugiausia auga pušys, ąžuolai, pasitaiko kėnių. Šiuose miškuose vešli žolių danga, gausu epifitų. Atogrąžų vidutinio drėgnumo srityje, kuri apima 17,5 % šalies teritorijos, vyrauja vasaržaliai miškai. Juose daugiausia auga burseros, kapokmedžiai, celčiai, ratsparniai ir kiti medžiai, pasitaiko kaktusų, agavų. Drėgnųjų atogrąžų srityje, apimančioje 11 % šalies teritorijos, vyrauja visžaliai atogrąžų miškai, kuriems būdinga didelė medžių įvairovė, gausu epifitų iš gegužraibinių ir bromelijinių šeimų.
opuncijos
Šiaurės Meksikos augalija
kaktusų giraitė šalia Teotihuacáno miesto (Meksika)
849
Gyvūnija
Gyvūnija nearktinė (šiaurės vakaruose ir Meksikos kalnyne) ir neotropinė (pietuose ir žemumose, piečiau atogrąžos).
kolibris
Gyvena sterbliniai žinduoliai (šiauriniai ir virgininiai oposumai), nepilnadančiai (meksikinės ir nykštukinės skruzdėdos), šikšnosparniai (paprastieji vampyrai, amerikiniai netikrieji vampyrai, meksikiniai ilganosiai, dėmėtieji ausyliai), graužikai (Alleno voverės, meksikiniai starai, meksikiniai miškiniai žiurkėnai, auksaspalviai agučiai, pakos, meksikiniai dygliatriušiai), kiškiažvėriai (floridiniai triušiai), primatai (kabiauodegės beždžionės), plėšrieji (vilkai, kojotai, juodieji lokiai, rudosios lūšys, jaguarai, pumos, paprastieji meškėnai, baltanosiai koačiai), neporanagiai (Birdo tapyrai), poranagiai (baltauodegiai elniai, didžiosios mazamos, pekariai). Į lagūnas prie Žemutinės Kalifornijos krantų suplaukia veistis apie 90 % pasaulio pilkųjų banginių. Daug paukščių. Iš amerikinių grifų dažni paprastieji kalakutiniai grifai ir varniniai grifai, reti – kondorai; gausu įvairių rūšių kolibrių.
Iš roplių gausu barškuolių ir vienintelių pasaulyje nuodingų driežų – Meksikos nuodadančių ir šiurpiųjų nuodadančių. Iš varliagyvių gyvena meksikinės ambistomos ir kiti ambistominiai. Daug žuvų.
didysis baltasis garnys
2005
Aplinkos apsauga
Saugomų gamtos teritorijų plotas apie 284 800 km2 (14,49 %). 67 nacionaliniai parkai (Palenkės, Monterrey viršukalnių nacionalinis parkas, Šventojo Petro Kankinio kalnų nacionalinis parkas, Río Blanco kanjono, Nevado de Tolucos), 11 gamtos paminklų, 7 gamtos parkai, 40 saugomų floros ir faunos teritorijų (Campechės įlanka, Chihuahua, Sonora, Kalifornijos įlanka, Sillos kalnas).
Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta: Sian Ka’ano biosferos rezervatas (1987), El Vizcaíno biosferos rezervatas (1993), Kalifornijos įlankos salos ir saugomi plotai (2005, 2007, 2011, nuo 2019 – Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąraše), Drugių monarchų biosferos rezervatas (2008), El Pinakatės ir Altaro dykumos biosferos rezervatas (2013), Revillagigedo salynas (2016), Tehuacán-Cuicatláno slėnis (2018). Yra 42 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai. 142 Ramsaro konvencijos (įsigaliojo 1986) saugomos vietovės (plotas 86 570 km2).
Drugių monarchų biosferos rezervatas
kalnų upelis
Ague Azulio krioklys Sierra Madre de Chiapaso kalnagūbryje
kaktusai Meksikoje
skėrys
2271
Meksikos konstitucinė santvarka
Meksikos partijos ir profsąjungos