Mèksikos istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
majų piramidė Majapane
Dabartinės Meksikos teritorijoje žmonės įsikūrė vėlyvajame paleolite (dvidešimtame–penkioliktame tūkstantmetyje prieš Kristų). Jie vertėsi medžiokle, maisto rinkimu. Ilgainiui pradėta gyventi sėsliai; maždaug apie aštuntą tūkstantmetį prieš Kristų imta verstis žemdirbyste (manoma, pirmiausia buvo auginami moliūgai). 8 a. pr. Kr.–3 a. dabartinės Meksikos teritorijoje (dabartinės Veracruzo, Tabasco, Guerrero valstijos) paplito olmekų kultūra. Olmekai statė piramides, kūrė monumentalias skulptūras, turėjo įtakos majams, kurie pirmaisiais amžiais po Kristaus Vakarų pusrutulyje buvo sukūrę vieną didingiausių ikikolumbinio laikotarpio kultūrų. Dabartinės Meksikos teritorijoje klestėjo majų miestai-valstybės Bonampakas, Palenkė. 10 a. žymiausi majų kultūros centrai gyvavo Jukatano pusiasalyje (Čičen Ica, Majapanas, Ušmalis). Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje dabartinės Meksikos teritorijos vidurinėje dalyje paplito toltekų kultūra.
Karių šventyklos Čičen Icoje freska
Toltekų miestus su monumentaliais statiniais sunaikino karingos nahujų gentys (be kitų – ir actekai). 15 a. actekai užkariavo visą dabartinės Meksikos teritorijos vidurinę dalį, įkūrė Tenočtitlaną, kuris tapo jų galingos imperijos sostine. Actekų karo ir saulės dievo Huicilopočtlio kitu vardu (Meksitliu) vėliau buvo pavadinta Meksikos valstybė.
Kolonijinis laikotarpis
1517 Meksikos krantus pasiekė pirmoji ispanų ekspedicija. 1519 iš Kubos salos atplaukė H. Cortéso vadovaujamų konkistadorų būrys. 1519–21 konkistadorai nukariavo actekų valstybę, 1521 užėmė ir visiškai sugriovė Tenočtitlaną; jo vietoje buvo įkurtas Naujosios Ispanijos vicekaralystės administracinis centras, pavadintas Meksiku. Meksika tapo 1533 įkurtos Naujosios Ispanijos vicekaralystės branduoliu ir svarbiausiu atramos punktu Lotynų Amerikoje. Kolonistai sunaikino užkariautoje teritorijoje gyvavusią civilizaciją, užgrobė didžiąją dalį žemės, įvedė enkomjendą ir kitus feodalinio išnaudojimo būdus. Vietos gyventojai dirbo prievartinius darbus kasyklose, plantacijose, asjendose, manufaktūrose, mokėjo pagalvės mokestį; dauguma jų už skolas tapdavo kone vergais (peonais; peonažas). Dėl sunkaus darbo, skurdo ir ligų vietos gyventojų sparčiai mažėjo: Meksikos kolonizavimo pradžioje jų buvo apie 25 mln., 1605 – apie 1 milijoną). Kolonistams trūko darbo jėgos, todėl iš Afrikos buvo įvežami juodaodžiai vergai.
Meksikos nukariavimas (aliejus, 1676–1700, nežinomas dailininkas, Amerikos muziejus Madride)
Ispanų užkariautojų palikuoniams kreolams priklausė dauguma žemių ir kasyklų, jie vertėsi prekyba. Indėnai (taip nuo 15 a. pagal europiečių atrastos žemės, pramintos Vest Indija, pavadinimą buvo vadinami Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų gyventojai) ir metisai buvo daugiausia valstiečiai ir darbininkai. Didelę politinę ir ekonominę įtaką turėjo dvasininkai, pranciškonų, jėzuitų ir kitų ordinų vienuolynai (1805 Meksikoje jų buvo 254). Kolonijiniu laikotarpiu Meksika tapo viena turtingiausių Ispanijos valdų.
Kolonijinio ūkio svarbiausia šaka buvo sidabro gavyba (apie 2/3 tuo metu pasaulyje gaunamo sidabro). Dideles pajamas vietos žemvaldžiai ir metropolija gaudavo iš cukranendrių, kakavmedžių, vilnamedžių, tabakų auginimo. Kolonijos ūkis buvo tvarkomas metropolijos interesų naudai: siekiant išsaugoti Ispanijos prekybos monopolį, buvo varžoma apdirbamosios pramonės plėtra, draudžiama auginti kai kuriuos žemės ūkio augalus (vynmedžius, alyvmedžius, kanapes), veisti šilkaverpius. Kolonijos prekybai riboti buvo įvestas druskos, parako, tabako gaminių valstybinis monopolis, dideli muito mokesčiai, draudimas prekiauti su kitomis kolonijomis. Kolonijinės valdžios ekonominė politika, vietos gyventojų diskriminavimas ir politinis beteisiškumas kėlė nepasitenkinimą, kuris dažnai virsdavo sukilimais prieš Ispanijos valdžią (didžiausi vyko 1624 ir 1692 Meksike, 1660 dabartinėje Oaxacos valstijoje, 1761 dabartinėse Jukatano ir 1767 Michoacáno valstijose). Kolonijine valdžia buvo nepatenkinti ir kai kurie kreolai (besiformuojančios buržuazijos atstovai). Plėtojantis laisvosios rinkos ekonomikos santykiams ir vietos gamintojams siekiant valstybinio savarankiškumo, stiprėjo nepasitenkinimas kolonijine valdžia.
Kovos dėl nepriklausomybės ir savarankiškos valstybės sukūrimas (1810–1821)
Kolonijiniu laikotarpiu iš europietiškos kilmės gyventojų palikuonių, indėnų, juodaodžių formavosi meksikiečių nacija, kurią vienijo bendra kalba ir religija, ūkiniai ryšiai ir vidaus rinka, susidaranti nacionalinė savimonė ir nepasitenkinimas kolonijiniu režimu. 19 a. pradžioje šis nepasitenkinimas virto galingu nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiu. 1810 09 16 Doloreso kaime prasidėjęs sukilimas prieš Ispanijos valdžią netrukus apėmė didesniąją šalies dalį ir virto karu dėl Meksikos nepriklausomybės.
Tėvo José Maríos Moreloso portretas (aliejus, 1812, nežinomas dailininkas, Nacionalinis istorijos muziejus Mechike)
Sukilimo vadai kaimo kunigai M. Hidalgo y Costilla, vėliau – J. M. Morelosas y Pavónas, veikiami 1789 Prancūzijos revoliucijos idėjų, reikalavo atsiskirti nuo Ispanijos, panaikinti vergiją, rasinį diskriminavimą, feodalines prievoles, prekybos valstybinį monopolį. 1811 01 sukilėlių kariuomenė, kurią sudarė indėnai ir metisai, užėmė Guanajuatą, 1810 10 laimėjo mūšį su Ispanijos kariniu junginiu prie Monte de las Cruceso, bet 1810 11 07 prie Calderóno buvo sumušta, M. Hidalgo y Costilla paimtas į nelaisvę ir sušaudytas. Nepriklausomybės kovos vadu tapo J. M. Morelosas y Pavónas. 1813 jo iniciatyva Chilpancinge buvo sušauktas Kongresas; jame priimta Meksikos nepriklausomybės deklaracija, feodalinio išnaudojimo ir rasinio diskriminavimo panaikinimo dekretai. 1815 sukilėlių ginkluotos jėgos vėl buvo sumuštos, J. M. Morelosas y Pavónas paimtas į nelaisvę ir nužudytas.
1820–23 Ispanijos revoliucija, Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karo laimėjimai – 1816 paskelbta Jungtinių Río de La Platos provincijų (nuo 1826 – Argentina) nepriklausomybė, 1817 ispanai buvo sumušti Čilėje, 1817–18 išvaduota dalis Venesuelos – paskatino Meksikos nepriklausomybės sąjūdžio sustiprėjimą. Šio laikotarpio nepriklausomybės sąjūdžio vadovas – A. de Iturbide. Jį daugiausia rėmė kreolai (karininkai, dvasininkai, dvarininkai, pirkliai), kurie, norėdami išsaugoti socialinę padėtį ir išvengti Ispanijoje įvykdytų liberalių reformų, pradėjo reikalauti Meksikos atsiskyrimo nuo Ispanijos; todėl jiems pritarė šalies visuomenės didžioji dalis. Siekdamas patraukti į nepriklausomybės šalininkų pusę konservatyviuosius visuomenės sluoksnius, A. de Iturbide Igualos mieste paskelbė nepriklausomybės judėjimo programą (Igualos planas). 1821 09 29 A. de Iturbide’s vadovaujama kariuomenė užėmė Meksiko miestą.
Nepriklausomybės laikotarpis
1821 09 29 buvo paskelbta Meksikos nepriklausomybė; A. de Iturbide tapo laikinosios vyriausybės vadovu. 1822 07 21 A. de Iturbide pasiskelbė imperatoriumi Augustinu I. Tai sukėlė respublikos šalininkų nepasitenkinimą; 1823 prasidėjo generolo A. L. de Santa Annos vadovaujamų respublikonų sukilimas. Respublikonams laimėjus A. de Iturbide atsisakė valdžios ir išvyko iš šalies. 1824 Kongresas priėmė konstituciją, kuri paskelbė Meksiką respublika, deklaravo visų piliečių lygybę prieš įstatymą, spaudos laisvę, panaikino pagalvės mokestį, Bažnyčios monopolį švietimo sistemoje. Paskelbus Meksikos nepriklausomybę šalies ūkinė ir finansinė padėtis buvo sunki; vyko įvairių grupuočių kova dėl valdžios. 19 a. 3 dešimtmetyje buvo įkurta Konservatorių partija, atstovaujanti latifundininkams, aukštą padėtį užimantiems dvasininkams, karininkams, kurie siekė išsaugoti privilegijas, kolonijinio laikotarpio svarbiausius ekonominius ir socialinius institutus. Liberalų partija, atstovaujanti pertvarkos šalininkams, siekė federacinės respublikos sukūrimo, apriboti dvasininkų ir karininkų privilegijas, įgyvendinti politines ir ekonomines reformas. 1833 prezidentu tapo latifundininkų ir dvasininkijos interesus ginantis A. de Santa Anna (valstybės vadovas 1833–47 ir 1853–55). Jis panaikino 1824 konstituciją, 1834 įvedė diktatūrą. 1835 ekspansinių siekių turinčios Jungtinės Amerikos Valstijos inspiravo Teksaso kolonistų maištą. Netrukus maištininkai paskelbė Teksaso nepriklausomybę. 1845 Teksasą Jungtinės Amerikos Valstijos aneksavo. Dėl to kilo JAV–Meksikos karas (1846–48), kurį Meksika pralaimėjo. Pagal Guadalupe Hidalgo sutartį Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 15 mln. dolerių atiteko apie 2 mln. km2 Meksikos teritorijos: dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų Arizonos, Kalifornijos, Nevados, Naujosios Meksikos, Teksaso, Jutos valstijos.
Amerikiečiai užima Meksiko miestą, 1847 (1851, Adolpheʼo Jean-Baptisteʼo Bayot litografija pagal Carlo Nebelio piešinį)
Kariniai pralaimėjimai, bloga ekonominė padėtis 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje paskatino vidinius neramumus. 1853 valdžią susigrąžinęs A. de Santa Anna (1847 per karą dėl Meksikos kariuomenės nesėkmių iš valdžios pasitraukė, išvyko į Jamaiką), norėdamas pagerinti šalies finansinę padėtį, už 10 mln. dolerių pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms dar 77 700 km2 šalies teritorijos (Gadsdeno sutartis). Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą. 1854 Meksikos pietinėje dalyje prasidėjo sukilimas, kuris netrukus apėmė visą šalį. 1855 A. de Santa Annos diktatūra buvo nuversta, valdžia atiteko liberalams, kuriems vadovavęs B. P. Juárezas García tapo laikinuoju prezidentu (1858–61). Jo vyriausybė 1856 išleido įstatymus dėl Bažnyčios turto nacionalizavimo, Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos; šie įstatymai buvo įtvirtinti 1857 Kongreso priimtoje konstitucijoje. Liberalų vyriausybės reformoms priešinosi konservatoriai ir klerikalai; vėl prasidėjo pilietinis karas. 1861 dėl blogos finansinės padėties B. P. Juárezas García pasirašė dekretą kuriuo laikinai atidėjo užsienio skolų mokėjimą. Tuo pasinaudojusios Didžioji Britanija, Prancūzija ir Ispanija pradėjo ginkluotą intervenciją (Meksikos ekspedicija). Prancūzai užėmė Meksiko miestą, šalį paskelbė imperija, imperatoriumi pasiūlė tapti Austrijos erchercogui Maksimilianui. 1867 generolo P. Díazo vadovaujama respublikonų kariuomenė užėmė Meksiko miestą. Išvijus interventus (imperatorius Maksimilianas buvo sušaudytas) B. P. Juárezo Garcíjos vyriausybė vykdė ūkio plėtros programą (pradėta naftos gavyba), stiprino centrinę valdžią (apribotos valstijų teisės). 1872 B. P. Juárezas García mirė; 1876 įvykdęs karinį perversmą prezidentu tapo generolas P. Díazas (iki 1880 ir 1884–1911). 1877 P. Díazas įvedė diktatūrą, siekdamas pramonės plėtros skatino Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos kapitalo investicijas. Vykdant žemės ribų nustatymo ir dirvonuojančios žemės panaudojimo programą iš valstiečių (daugiausia indėnų) buvo atimama žemė (1910 bežemiais buvo tapę apie 97 % kaimo gyventojų). P. Díazo vykdoma vidaus politika, skurdas skatino nepasitenkinimą jo valdžia, sukėlė Meksikos gyventojų ginkluotus susirėmimus su vyriausybės kariuomene, kurie virto 1911 prasidėjusia suirute (Meksikos revoliucija). 1911 05 P. Díazo režimas žlugo.
prezidentas F. I. Madero su bendražygiais (apie 1911)
1911 Meksikos prezidentu tapo liberalių reformų siekiantis F. I. Madero. Dėl nesugebėjimo vadovauti ir bendražygių nesutarimų jokių politinių ar socialinių reformų jis neįvykdė, todėl neteko pertvarkymų šalininkų paramos. 1913 Jungtinių Amerikos Valstijų remiamas generolas V. de la Huerta nuo valdžios nušalino F. I. Madero, įvedė diktatūrą (valdė 1913–14). Šalyje vėl kilo visuotinis nepasitenkinimas. Diktatūrai pasipriešino V. Carranzos vadovaujami buržuazijos atstovai ir liberalieji dvarininkai, siekiantys atkurti konstitucinę tvarką bei F. Villos ir E. Zapatos vadovaujami valstiečiai, reikalaujantys išdalyti latifundijų žemę. Vyriausybės programa žemės reformos nenumatė, todėl valstiečių nepasitenkinimas virto pilietiniu karu. 1914–15 (su pertraukomis) F. Villos ir E. Zapatos būriai buvo užėmę sostinę Meksiką.
Siekdamos apsaugoti savo bendrovių interesus, 1916 Jungtinės Amerikos Valstijos į Meksiką įvedė savo kariuomenę (ji buvo sumušta ir priversta pasitraukti). 1917 sušauktas Steigiamasis susirinkimas priėmė socialines reformas numatančią konstituciją, V. Carranza (1917–20 prezidentas) dekretu uždraudė užsienio bendrovėms Meksikos teritorijoje gręžti naujus naftos gręžinius. 1920 V. Carranza per karinį perversmą buvo nužudytas. Valdžia atiteko A. Obregónui (prezidentas 1920–24 ir 1928), vėliau P. E. Callesui (prezidentas 1924–28). Jų vyriausybės įgyvendino laisvosios rinkos ekonominio plėtojimo politiką, aktyviau vykdė agrarinę reformą. Dėl 1929–33 pasaulinės ekonominės krizės pablogėjo Meksikos ekonominė padėtis, tai skatino vidaus neramumus. 1929 įkurta Nacionalinė revoliucinė partija (nuo 1938 Institucinė revoliucinė partija; 1929–2000 valdančioji). Jos pirmininkas L. Cárdenasas 1934 tapo Meksikos prezidentu. L. Cárdenaso vyriausybė 1937 nacionalizavo dalį geležinkelių, 1938 – naftos įmones, kurios priklausė užsienio bendrovėms (daugiausia Didžiajai Britanijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms; dėl to Didžioji Britanija nutraukė diplomatinius santykius su Meksika, pablogėjo ryšiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis), plėtojo pramonę, transporto, švietimo (statytos mokyklos) sistemas, vykdė agrarinę reformą (valstiečiams buvo išdalyta apie 18 mln. ha žemės). Per II pasaulinį karą Meksika 1941 pabaigoje nutraukė diplomatinius santykius su Ašies valstybėmis (Vokietija, Italija, Japonija), 1942 05 paskelbė joms karą. Karo metais padidėjo Meksikos prekių paklausa, pagerėjo šalies ekonominė padėtis. 1940–46 prezidento M. Ávila Camacho vyriausybė tęsė L. Cárdenaso vykdytas reformas, stiprino ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Laikotarpis po II pasaulinio karo
Prezidento M. Alemáno Valdéso (1945–52) vyriausybė siekė moderninti žemės ūkį ir pramonę, užsienio politikoje orientavosi į Jungtines Amerikos Valstijas. Prezidento A. Ruizo Cortineso (1952–58) vyriausybė priėmė įstatymą dėl korupcijos, 1953 suteikė moterims lygias teises su vyrais. Prezidento A. Lópezo Mateoso (1958–64) vyriausybė 1960 nacionalizavo elektrines, 1961 priėmė įstatymą dėl kasybos pramonės vadinamojo meksikietinimo (išpirko 51 % užsienio bendrovėms priklausančių kasybos įmonių akcijų), nepritarė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Amerikos valstybių organizacijos veiksmams prieš Kubą, atsisakė nutraukti su ja diplomatinius santykius. Prezidentas G. Díazas Ordazas (1964–70) stiprino valstybinį ūkio sektorių, skatino ir privačių pramonės įmonių plėtrą. Dėl kainų didėjimo, demokratijos suvaržymų 1968 kilo neramumų, studentų riaušės (jas malšinant žuvo ar buvo sužeista apie 300 žmonių).
Meksikos kariuomenė Meksiko centrinėje aikštėje (1968 08 28)
Prezidento L. Echeverríjos Álvarezo (1970–76) vyriausybė priėmė agrarinės reformos (1971), rinkimų (1972), investicijų skatinimo ir užsienio kapitalo investavimo reguliavimo (1973) įstatymus, sudarė darbininkų gyvenamųjų namų statybos fondą, įvedė 5 darbo dienų savaitę valstybės tarnautojams. L. Echeverríjos Álvarezo vyriausybė užmezgė diplomatinius santykius su Kinija, plėtojo ryšius su SSRS ir sovietinio bloko šalimis. Prezidento J. Lópezo Portillo y Pacheco (1976–82) vyriausybė 1977 išplėtė rinkimų ir politinių partijų teises. 9 dešimtmečio pradžioje didėjo infliacija, nedarbas. 1984 Meksikos užsienio skola buvo 87 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Viena svarbiausių šio laikotarpio socialinių problemų – žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės (20 a. pabaigoje jų buvo apie 15–20 milijonų). Socialinės negerovės didino nepasitenkinimą vyriausybės veikla, skatino kairiųjų nuotaikų plitimą; 1981 penkios kairiosios partijos susivienijo į Meksikos jungtinę socialistų partiją. 1982 nacionalizuoti privatūs bankai. 1994 prasidėjo vidaus neramumai: dėl senųjų vietos gyventojų teisių kovojanti Nacionalinė Zapatos išlaisvinimo armija (pasivadino 19 a. vidurio meksikiečių partizanų vado E. Zapatos vardu) Chiapaso valstijoje užėmė 4 miestus; 1995 vadinamųjų zapatistų kova plėtėsi, pasipriešinimas vyriausybės kariuomenei dar labiau sustiprėjo. 20 a. antroje pusėje sparčiai daugėjo Meksikos gyventojų (1950–78 jų padaugėjo 2,5 karto; miestų gyventojų padaugėjo 3,9 karto). Spartus gyventojų skaičiaus didėjimas lėmė socialines problemas – skurdą ir nedarbą; tai skatina meksikiečių emigraciją. Daugiausia jų išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas (neoficialiais duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 20 mln. meksikiečių). Nelegalių imigrantų iš Meksikos srautą Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė sumažinti tikisi palei sieną su Meksika pastatydinusi 1125 km ilgio vadinamąją saugumo užtvarą. 20 a. pabaigoje Meksikos užsienio politika buvo grindžiama nesikišimu į kitų valstybių vidaus reikalus.
1489
Meksika 21 amžiuje
Meksikos raidą 21 amžiuje žymėjo sėkminga politinės sistemos demokratizacija, nuosaikus ekonomikos augimas, nesėkmingos pastangos kovoti su narkotikų kartelių įtaka ir korupcija. Meksikos prezidentinė politinė sistema lėmė, kad prezidento institucija dominavo valstybės valdyme. Svarbiausių Meksikos politinių partijų kandidatai pasikeisdami užėmė prezidento postą – dešinioji katalikiška Nacionalinė veikimo partija laimėjo 2000 ir 2006 prezidento rinkimus, centristinė Institucinės revoliucijos partija – 2012 rinkimus, kairioji populistinė Nacionalinio atgimimo partija (MORENA) – 2018 prezidento rinkimus. Taiki valdžios kaita įtvirtino Meksikos politinės santvarkos perėjimą iš 20 a. buvusio vienpartinio valdymo į didesnį politinį pliuralizmą.
V. Foxo Quesada valdymas 2000–06. 2000 Meksikos prezidentu išrinktas iki tol opozicinės dešiniosios katalikiškos Nacionalinės veikimo partijos (įkurta 1939) narys V. Foxas Quesada. Jis tapo pirmuoju prezidentu nuo 1929, nepriklausiančiu 20 a. Meksiką valdžiusiai Institucinės revoliucijos partijai. Vykdė neoliberalią ekonominę politiką, kuri lėmė stabilų šalies ekonomikos augimą ir nuosaikiai mažino skurdo lygį. V. Foxo Quesados administracija gerino santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau jo valdymo metu pablogėjo Meksikos santykiai su Kuba, Venesuela ir Bolivija. Rinkimų kampanijos pažadai mažinti Meksikoje aukštą nusikalstamumo ir korupcijos lygį bei kovoti su skurdu nebuvo sėkmingai įgyvendinti ir V. Foxo Quesados populiarumas visuomenėje jo kadencijos pabaigoje smarkiai krito.
F. Calderono Hinojosos valdymas 2006–12. 2006 prezidento rinkimus laimėjo kitas Nacionalinės veikimo partijos atstovas F. Calderónas Hinojosa. Itin maža persvara (35,9 % prieš 35,3 %) laimėti 2006 rinkimai ir kontroversiškai vertinamas rinkimų procesas (gausūs kaltinimai rinkimų klastojimu) kompromitavo jo valdymo legitimumą ir įvaizdį visuomenėje. 2006 vyko masiniai gatvių protestai prieš naująjį prezidentą. Jo administracijos valdymą žymėjo narkotikų karteliams paskelbtas karas – Meksikos kariniai daliniai vykdė operacijas prieš šalies ginkluotas nusikalstamas grupuotes. Karinės operacijos prieš kartelius lėmė žymų smurtinių mirčių ir žmogaus teisių pažeidimų skaičiaus augimą (apie 60 000 aukų nuo operacijų pradžios) ir buvo tik ribotai sėkmingos. 2009 gana efektyviai suvaldyta šalyje paskelbta kiaulių gripo pandemija. F. Calderono Hinojosos populiarumą temdė jo administracijos korupcijos skandalai ir dėl 2008 pasaulinės finansų krizės prasidėjęs šalies ekonominis nuosmukis.
E. Peña Nieto valdymas 2012–18. 2012 prezidentu tapo Institucinės revoliucijos partijos atstovas E. Peña Nieto, rinkimus jis laimėjo nesulaukęs daugumos rinkėjų paramos (38,2 % rinkėjų balsų), todėl valdymo legitimumas buvo žemas. Siekė efektyvinti valstybės institucijų veikimą, skatinti Meksikos ekonomikos konkurencingumą. 2018 jam pavyko pasirašyti naują laisvos prekybos susitarimą su JAV ir Kanada. E. Peña Nieto administracija mažino ekonomikos reguliavimą, liberalizavo valstybinių įmonių veikimą, tačiau, nepaisant įgyvendintų reformų, valstybės ekonomika augo lėtai. Nemažėjo nusikaltimų mastai. 2014 kilo rezonansinis skandalas, kai Guerrero valstijoje nusikaltėliai su vietos policijos pagalba nužudė 43 prieš valdžią protestavusius studentus; prezidento vadovaujama vyriausybė buvo kaltinama nusikaltimo vykdytojų dangstymu. Pats E. Peña Nieto ir jo aplinka sulaukė daugybės kaltinimų korupcija ir ryšiais su narkotikų karteliais (ypač 2015, iš kalėjimo pabėgus vienam garsiausių Meksikos narkobaronų Joaquinui Guzmanui) ir tapo vienu nepopuliariausių prezidentų Meksikos istorijoje.
Andréso Manuelio Lópezo Obradoro valdymas (nuo 2018). 2018 prezidentu tapo visuomenėje itin populiarus ilgametis politikas A. M. Lópezas Obradoras (oficialiai vartojama pravardė AMLO). Jo 2014 įkurta kairioji populistinė Nacionalinio atgimimo partija (MORENA) didele persvara laimėjo kartu su prezidento rinkimais vykstančius parlamento rinkimus. Naujos kairiosios prezidento administracijos valdymui būdingas siekis mažinti politinį susiskaldymą, atsargiai liberalizuoti ekonomiką, tęsti kovą su korupcija. A. M. Lópezas Obradoras nuosaikiai reagavo į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento D. Trumpo protekcionistinę politiką ir planą statyti sieną Meksikos pasienyje. 2021–21 Meksiką skaudžiai paveikė COVID-19 pandemija, kuri stipriai padidino mirštamumą šalyje ir nusmukdė ekonomiką.
21 a. pradžioje Meksika perėjo iš vienos partijos dominavimu grįsto valdymo į realią partijų konkurenciją turinčią demokratiją. Buvo pasiekta nuosaikios ekonominės pažangos. Visgi, nepaisant skirtingų prezidentų administracijų pastangų, nusikalstamumo ir korupcijos lygis šalyje liko aukštas. Dėl nemažėjančio nusikalstamumo ir neefektyvaus teisės viršenybės principo veikimo Meksika politinių ir pilietinių laisvių indekse vertinama kaip iš dalies laisva valstybė (Freedom House 2021).
Meksika yra Jungtinių Tautų (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijos (nuo 1948), Lotynų Amerikos ekonominės sistemos (nuo 1975), NAFTA (nuo 1994) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1991.
3195
L: Didžiosios civilizacijos Vilnius 2006; Z. Dobosiewic Stany Zjednoczone Meksyku Warszawa 1981; Latin American Political Movements London 1985; T. Łepkowski Historia Meksyku Wrocław 1986.
Meksikos konstitucinė santvarka
Meksikos partijos ir profesinės sąjungos