Mèksikos kalnýnas (Gran Altiplanicie Mexicana), Šiaurės Amerikos Kordiljerų kalnų pietinė dalis Meksikos šiaurėje ir viduryje. Plotas apie 1,2 mln. km2, didžiausias aukštis 5700 m (Orizabos ugnikalnis, Vulkaninės Kordiljeros kalnagūbris). Šiaurės rytuose kalnyną riboja Rio Grandės slėnis, pietuose – Balsaso slėnis (jis skiria Meksikos kalnyną nuo Pietų Sierra Madrės kalnų).
Meksikos kalnyno vidinę dalį sudaro plokščiakalnis; jį supa kalnagūbriai: vakaruose – Vakarų Sierra Madrės (didžiausias aukštis 3348 m, Chorreraso kalnas ), rytuose – Rytų Sierra Madrės (4054 m, Peña Nevados kalnas), pietuose – Vulkaninės Kordiljeros kalnagūbris, kuriame daug užgesusių ir veikiančių ugnikalnių (Orizaba, Colima, Popocatépetlis, Iztaccíhuatlis, Toluca, Tancítaras, Paricutínas). Šių kalnagūbrių šlaitai nuolaidžiai leidžiasi į vidinę Meksikos kalnyno dalį (plokščiakalnį), kurią sudaro Šiaurės Mesa ir Centrinė Mesa (arba Anáhuaco Mesa). Šiaurės Mesoje vyrauja plačios plokščios (kai kurios nenuotakios) įdubos bolsón (pvz., Bolsón de Mapimí); jose yra druskingų ežerų (Guzmáno, Santa Maríjos, Encinillaso, Patoso ir kiti). Šiaurės Mesos įdubų dugno aukštis 1500–2000 m, jas skiriančių kalnų – 2500–3000 metrų. Centrinės Mesos įdubos mažesnės, dažniausiai tai – vulkaninių kalnų apsuptos lavinės plynaukštės (Valle Anáhuaco, Valle de Toluca, Valle de Puebla); jų dugno aukštis daugiau kaip 2000 m, jas supančių kalnų – nuo 3500 iki daugiau kaip 5000 metrų.
Meksikos kalnynas susidaręs iš suraukšlėtų mezozojaus nuosėdinių uolienų, daugiausia (kalnagūbriai) iš viršutinės kreidos klinties, smiltainio, tarpukalnių įlinkiai prisipildę kainozojaus nuotrupinių uolienų – molasų. Pietinėje dalyje yra ir paleogeno–neogeno vulkaninių uolienų (andezitų, riolitų, bazaltų), iš jų susidariusios lavinės plynaukštės. Yra geležies rūdos, mangano, vario, gyvsidabrio, cinko, švino, sidabro, aukso, spalvotųjų metalų, akmens anglių, mineralinių versmių.
Didesnėje Meksikos kalnyno dalyje klimatas tropinis, tik šiauriniame pakraštyje subtropinis žemyninis. Kritulių kiekis didėja iš šiaurės į pietus nuo 200–300 mm iki 900 mm, išoriniuose šlaituose iki 2000–3000 mm. Lietingiausias laikotarpis nuo birželio iki rugsėjo.
Šiaurinės dalies upės daugiausia periodinės, pietinės – vandeningos; didžiausios – Conchosas (šiaurėje) ir Lerma (pietuose). Ežerai šiaurėje druskingi, išdžiūstantys, pietuose – gėli, yra vulkaninių (Laguna del Solio ežeras Tolucos ugnikalnio krateryje) ir tektoninių (Chapalos, Cuitzeo, Patzcuaro ežerai). Yra tvenkinių (La Boquillos prie Conchoso upės).
Meksikos kalnyno šiaurinės dalies augalija dykumų ir pusdykumių – dygliuoti kserofitiniai krūmai, daugiausia kaktusai (ypač opuncijos), agavos, jukos. Po liūčių būna neilgas laikotarpis, kai suželia žolės. Pietinės dalies plynaukštėse auga savanų augalija (akacijos, burnočiai), kalnų priešvėjiniuose šlaituose iki 1000 m aukščio auga drėgnieji atogrąžų miškai, iki 2500–2800 m – ąžuolynai, ąžuolų ir pušų, aukščiau – kėnių ir pušų miškai. Aukščiau kaip 3800 m – alpinės ir subalpinės pievos. Didelėje Meksikos kalnyno dalyje yra drėkinamieji dirbamieji laukai.
Dauguma gyvūnijos rūšių yra nearktinės zoogeografinės srities: įvairūs elniai, antilopės, rudosios lūšys, pumos, vilkai, lapės, ūdros, pietuose yra jaguarų, ocelotų, kibiauodegių meškėnų, pekarių, šarvuočių, skruzdėdų.
Daug nacionalinių parkų.
Tankiausiai gyvenama Meksikos kalnyno pietinėje dalyje; didžiausi miestai: Meksikas, Puebla, Toluca.