Mèksikos mùzika atspindi ikikolonijinio laikotarpio tautų (olmekų, majų, sapotekų, toltekų, actekų) ir nuo 1516 Meksiką kolonizavusių ispanų kultūrų sintezę. Iki užkariavimo muzika buvo glaudžiai susijusi su šokiu, ceremonija, drama, poezija. Muzikantai buvo socialinio elito nariai. Ispanai mini indėnų muzikos mokyklas. Jose mokyta šokių ir dainų. Per 16 a. Meksikos indėnų muzika sparčiai kito, jos savitumą beveik nustelbė ispanų muzika, bet išlaikė daug ankstesnių bruožų.
Liaudies muzika, šokiai
groja gatvės muzikantų ansamblis
Išskirtinis Meksikos liaudies muzikos (vadinama sonu) bruožas – nevienodas tridalis metras. Dainuojama visuomet kupletais (dažnai oktosilabiniais), dauguma dainų apie meilę ir moterį. Šokiams perkusinį akompanimentą sukuria trypimas. Miestuose soną griežia iš Vakarų Meksikos kilę ansambliai mariačiai (sudaro gitaros, bosinės gitaros gitaronai, diatoninė arfa, smuikas ir trimitas). Ramiojo vandenyno pakrantėje paplitęs sono tipas čilena (pavadinta pagal Čilės jūreivių 19 a. per Kalifornijos aukso karštligę įdiegtas muzikavimo tradicijas). Čilenos ansamblius sudaro smuikas, maža gitara charana ir arfa. Šokant čileną, dažniausiai pritariama variniais pučiamaisiais muzikos instrumentais. Iš Huasteco regiono kilusios huapango muzikos (tokius ansamblius sudaro huapangeros – didelės 8–10 stygų gitaros, smuikas ir charana) elementų gausu daugelyje Meksikos regionų, t. p. Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose.
Afrikos ir Karibų kraštų įtaką atspindi Jarocho regiono (centras Veracruzo uostas) muzika (charočo tipas); ansamblius sudaro arfa, charana ir maža 4 stygų gitara rekintas. 17–18 a. iš Ispanijos kilusi korido muzika (daugiausia šiaurės rytų Meksikoje 2 eilėmis korido žingsniu šokami šokiai ir viena arba keliomis gitaromis akompanuojamos pasakojamosios baladės) būdinga visai Meksikai. Šokami 19 a. šokiai (daugiausia šiauriniame regione) polka, mazurka, redova, valsas, pasadoblis ir koridas. Dažnai jiems pritariama akordeonu ir didele 12 stygų gitara. Prancūzų sukurtos marionetinės Meksikos imperijos (1863–67) palikimas – regioniniai orkestrai, grojantys mažuose ir kai kuriuose dideliuose miestuose. Ceremonijų tradicijos, nors ir sumišusios su ispanų kultūra, yra ikikolonijinės kilmės. Šokius dramas dažniausiai šoka šokių draugijos (atsirado iš kolonijinių draugijų, sąjungų ir gildijų) nariai.
meksikiečiai šoka tautinį šokį
Draugijoms vadovauja bažnyčios paskirti pasauliečiai pareigūnai (majordomai). Jos turi kvazimilitarinę struktūrą (yra kapralų, kapitonų). Šokama per bažnytines šventes, krikštynas, vestuves, laidotuves, dažniausiai 2 lygiagrečiomis eilėmis (vieni priešais kitus arba žiūrėdami viena kryptimi). Meksikos indėnų vietinių tradicijų dalimi tapo aplinkinių gyventojų pamėgti muzikos ansambliai. Šokami vadinamieji nukariavimo šokiai. Jie visuomet vaizduoja pagonių sutramdymą, gėrio pergalę prieš blogį. Tokie yra beveik visi Meksikos indėnų šokiai, tarp jų – končeras, kuris dažnai šokamas palyginti dideliame centriniame aukštumų regione. Kaimo vietovėse tarp nukariavimo šokių populiariausi vaizduojantys Ispanijos išvadavimą iš maurų ir H. Cortéso Meksikos užkariavimą.
Didžiąją savaitę daugelyje Meksikos vietų procesijos atlieka Velykų dramą. Kartais iš bažnyčių bokštų grojama dviguba birbyne čirimija (muzika išlaikė mikrotoninės struktūros arabų muzikos elementus).
Profesionalioji muzika iki 20 amžiaus
Profesionalioji muzika pradėjo plėtotis po krašto užkariavimo. Karaliaus Karolio V kapelos muzikantas pranciškonas P. de Gante (apie 1480–1572) 1523 Tesecoco įsteigė pirmąją muzikos mokyklą, kurioje indėnai mokėsi giedoti ir dirbti muzikos instrumentus. Vėliau jo mokymo metodus perėmė daugelis kitų religinių ordinų įkurtų mokyklų. 16 a. iš Europos atsivežta daug archyvinės muzikinės medžiagos. Nuo 1539 Meksike buvo spausdinamos liturginės knygos. Meksikos indėnų chorų repertuare būta ir pasaulietinės muzikos. Giedota motetai, psalmės, vėliau mišios, Magnificat, Te Deum ir kiti kūriniai. Meksiko miestas ir Pueblos miesto katedra bažnytinių kūrinių kopijas gaudavo iš Sevilijos ir Toledo katedrų. Iki 21 a. pradžioje svarbiausi Meksikos muzikos archyvai yra Meksiko, Tepocotlano, Morelijos miestų ir Pueblos katedros. Meksiko miesto katedros antrojo kapelmeisterio H. Franco (gyveno 1532–85) 7 Magnificat ir vadinamasis Franco kodeksas yra svarbiausi 16 a. polifonijos pavyzdžiai. 17 a. Pueblos miesto muzikiniam gyvenimui buvo svarbi vyskupo J. de Palafoxo y Mendozos (1600–59) veikla. Didelėje katedroje buvo atliekama polichorinė muzika, mieste gyveno ir kūrė žymiausias 17 a. Meksikos kompozitorius J. Gutiérrezas de Padilla (1590–1664; 1629–64 buvo katedros kapelmeisteris). Michoacáno provincijos Morelijos katedroje pranciškonai įkūrė našlaičių mergaičių muzikos mokyklą, kuri 18 a. tapo žymiausia Meksikoje Las Rosaso konservatorija. 19 a. pradžioje, kaip ir Europoje, prasidėjo bažnytinės muzikos sekuliarizacija. 19 a. Meksikos teatruose vyravo italų opera, nors paskelbus nepriklausomybę (1824) operas pradėjo kurti ir Meksikos kompozitoriai. 1825 Meksike įkurta pirmoji, bet trumpai gyvavusi muzikos konservatorija, 1866 – privati konservatorija (nuo 1877 Nacionalinė muzikos konservatorija). 19 a. žymiausi operų kūrėjai buvo L. Baca (1826–55), C. Paniagua y Vásquezas (1821–82), M. Moralesas (1838–1908). 19 a. pabaigoje išpopuliarėjo saloninė muzika, žymiausias kūrėjas – J. Rosasas (1868–94; kūrė pagal Austrijos muzikos tradicijas).
Muzika 20 a.–21 a. pradžioje
Dailiųjų menų rūmai Meksike (1900–34, priekyje – skulptūra Pegasas apie 1900, skulptorius A. Querolis)
Didelę reikšmę Meksikos muzikinei kultūrai turėjo 1910 Meksikos revoliucija. Nacionalinės muzikos tradicijų puoselėtoju laikomas kompozitorius M. Ponce (1882–1948). Jis tyrė ir savo kūryboje vartojo koridą, charabę, huapangą ir kitas liaudies muzikos formas. Jo propaguoto romantinio, neoklasikinio stiliaus tradiciją pratęsė kompozitoriai J. Rolónas (1883–1945) ir C. Huízaras (1883–1970). 20 a. pradžioje prasidėjo vadinamasis actekų renesansas – siekta atgaivinti ikikolonijinio laikotarpio indėnų muziką. Žymiausias atstovas – kompozitorius C. Chávezas. 1928 jis įkūrė Meksikos nacionalinį simfoninį orkestrą (iki 1948 jo dirigentas), kuris pirmasis atliko daugelį 20 a. Meksikos kompozitorių kūrinių. Nacionalines tradicijas atspindėjo ir D. Alayos Pérezo (g. 1908), S. Contreraso (g. 1912), J. P. Moncayo (1912–58), B. Galindo Dimaso (1910–35; visi C. Chávezo mokiniai), L. Sandi (1905–96), M. Bernalio Jiménezo (1910–56) kūryba. 20 a. 6 dešimtmetyje vadinamasis muzikinis nacionalizmas pradėjo blėsti. Avangardinę muziką kūrė kompozitoriai M. Enríquezas (1926–94), H. Quintanaras, M. Kuri‑Aldana.
1947 įkurtas Nacionalinis menų institutas. Jo Muzikos tyrimo skyrius 1977 pertvarkytas į Nacionalinį muzikos tyrimo, dokumentacijos ir informacijos centrą (Centro Nacional de Investigación, Documentación e Información Musical, CENIDIM). A. Roblesas Cahero 1968 pradėjo leisti Meksikos muzikologijos žurnalą Heterofonía. 1973 kompozitorius A. Urrela pradėjo rengti šiuolaikinės muzikos festivalį. Žymesni 20 a. pabaigos kompozitoriai: M. de Elíasas (g. 1916), E. Mata (g. 1942), J. Estrada (g. 1943), M. Lavista (g. 1943), F. Ibarra, A. Márquezas (g. 1950), žymesni atlikėjai – vargonininkas V. Urbánas, pianistas ir kompozitorius A. Montielis Olvera (1916–84), violončelininkas L. Téllezas Lópezas, pianistė M. T. Rodríguez, dirigentai L. Herrera de la Fuente (1916–2014), F. Lozano, F. Mata, E. Batiz, J. Velazco, E. A. Diemercke. 21 a. pradžios žymesni kompozitoriai: Gabriela Ortíz (g. 1964), Mariana Villanueva (g. 1964), Javieras Torresas Maldonaldo (g. 1968), Enrico Chapela (g. 1974), Gabrielis Pareyónas (g. 1974).
Meksike veikia nacionalinė opera, Opera de Bellas Artes, 5 simfoniniai orkestrai, muzikos draugijos. Meksike ir Puebloje rengiami muzikos festivaliai.
Meksikos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
2006 Vilniuje surengtos Meksikos dienos. Šv. Kristoforo orkestras atliko Meksikos kompozitorių M. M. Ponce’s, C. Chávezo, J. P. Moncayo (Huapango) ir kitų kūrinius. Griežė smuikininkas virtuozas C. A. Romero‑Giordiano, orkestrui dirigavo kompozitorius ir dirigentas A. Šimelis. 2008 Meksikos ansamblis Cappella Cervantina (vadovas ir solistas H. Franco, pučia išilginę fleitą) per Vilniaus festivalį atliko 16–18 a. Meksikos ir ispanų kompozitorių vokalinius ir instrumentinius kūrinius, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertavo dainininkas (tenoras) R. Vargasas.
L: G. Saldivar Historia de la música en México México 1951; R. Stevenson Music in Mexico New York 1952; V. T. Mendoza Panorama de la música tradicional de México México 1956; J. S. Garrido Historia de la música popular en México México 21981; La música de México 5 t. México 1984–86.
Meksikos kultūra
Meksikos konstitucinė santvarka
Meksikos partijos ir profsąjungos