melanocitai

melanoctai (lot. melanocytes < gr. melas, kilm. melanos – juodas, tamsus + kytos – ląstelė), ląstelės, turinčios pigmento melanino. Būna žmogaus ir stuburinių gyvūnų odos epitelyje ir jo dariniuose (plaukuose, plunksnose, žvynuose), akies ragenoje ir gyslainėje, gleivinėse, vidinėje ausyje, smegenyse, jų dangaluose ir lemia šių struktūrų spalvą. Melanocitų ląstelės pradininkės (melanoblastai) yra kilusios iš gemalo nervinės skiauterės. Tai šakotos ląstelės, jų citoplazmoje gausu melanino granulių (melanosomų). Granulėse esantis melaninas būna dviejų rūšių: eumelaninas (nuo rudos iki juodos spalvos) ir feomelaninas (nuo geltonos iki raudonos spalvos). Žinduolių odos melanocitai ilgomis ataugomis perduoda melaniną epitelio ląstelėms (keratinocitams). Pagrindinė melanocitų funkcija – organizmo apsauga nuo ultravioletinių spindulių. Šaltakraujų gyvūnų pigmentinės ląstelės (chromatoforai), turinčios pigmento melanino, vadinamos melanoforais. Juose pigmento granulės sugeba keisti vietą ląstelėje, todėl gyvūnas keičia odos spalvą ir raštą ir taip prisitaiko prie pakitusios aplinkos. Žmogaus odos pigmentacijos sutrikimus lemia melanocitų kiekio ir funkcinio aktyvumo pakitimai. Melanino gamybą (melanogenezę) skatina ultravioletinė spinduliuotė, cheminės medžiagos (vitaminas D, retinoidai ir kita), reguliuoja hormonai (melaniną stimuliuojantis hormonas, MSH, adrenokortikotropinis hormonas, AKTH, melatoninas).

2064