melanomà (melanoma < gr. melas, kilm. melanos – juodas, tamsus), piktybinis navikas, kuris susidaro iš melanocitų. Daugiausia melanocitų yra paviršiniame odos sluoksnyje (epidermyje), mažiau – vidaus organų gleivinėse ir limfmazgiuose. Melanocitų sankaupos odoje sudaro apgamus. Manoma, pusė melanomos susidaro iš įgimtų gerybinių odos navikų – apgamų (dažniau pasitaiko jauniems žmonėms), kitos – iš vėliau atsiradusių apgamų arba susiformuoja sveikoje odoje. Melanoma – gana reta liga, sudaro 5–11 % odos piktybinių navikų, bet sukelia 71–75 % visų mirčių nuo odos piktybinių navikų. 20 a. 10 dešimtmetyje ir 21 a. pradžioje sergamumas melanoma Lietuvoje ir visame pasaulyje smarkiai didėjo (kas dešimtmetį daugelyje šalių padvigubėdavo). Lietuvoje kasmet nustatoma apie 200 naujų susirgimų melanoma, du trečdaliai iš jų – moterims. Vaikai ir paaugliai melanoma serga itin retai (asmenys iki 20 metų sudaro 1 %, daugiau kaip 60 metų – 51 % visų sergančių melanoma). Dažniausiai melanoma atsiranda odoje (90 %), 10 % pacientų pirminis melanomos židinys nustatomas akyse, virškinamojo trakto, kvėpavimo takų ir lytinių organų gleivinėse, smegenų dangaluose. Moterims dažniausia nustatoma blauzdos, vyrams – nugaros odos melanoma. 4–10 % sergančiųjų melanoma nepavyksta surasti pirminio naviko. Dauginiai melanomos navikai pasitaiko 4–5 % pacientų ir dažniausia išryškėja per metus. Melanomos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios. Svarbiausi rizikos veiksniai: ilgalaikis nesaikingas deginimasis (taip pat ir vaikystėje), dideli nudegimai saulėje, mechaninės ar cheminės apgamų traumos. Dažniau melanoma suserga asmenys, kurių oda šviesi, lengvai įdeganti, šviesūs arba rusvi plaukai, šviesios akys. Kiti rizikos veiksniai – anksčiau išgydyta melanoma ar kitas odos vėžys (bazinių ar plokščiųjų ląstelių karcinoma), šeiminis paveldimumas, daug apgamų (ypač, kai daugiau kaip 100), apgamų pakitimai, imunosupresinis gydymas. Pirmieji melanomos požymiai: pakinta esamo apgamo dydis, forma ir spalva (apgamas dažniausiai didėja, pasidaro netaisyklingos formos, grublėtas, pigmentacija skverbiasi į aplinkinę odą krašto kontūras nelygus, karpytas, spalva nevienalytė, atsiranda kelių skirtingų atspalvių intarpai, paviršius gali išopėti, kraujuoti) arba švarioje odoje atsiranda tamsi, netaisyklingos formos dėmelė. Melanoma dažniausiai būna didesnė negu 5 mm. Diagnozuojama atliekant histologinį tyrimą, chirurgiškai pašalinus visą naviką nustatomas naviko peraugimo į odą gylis (pagal Clarką) ir storis (pagal Breslow), nuo jų priklauso ligos stadija; ją lemia ir melanomos ląstelių pasklidimas į artimiausius limfmazgius ir kitas kūno vietas (metastazės). Nuo ligos stadijos priklauso gydymas ir prognozė. Pagrindinis ir dažnai vienintelis melanomos gydymo būdas – chirurginis. Nustačius vėlyvesnės stadijos melanoma ar ligai progresuojant taikoma chemoterapija (gydoma vienu ar keliais preparatais) ir (arba) imunoterapija, retai – radioterapija. Prognozė priklauso nuo daugelio veiksnių: didelę reikšmę turi naviko įaugimo į odą gylis (jis lemia paciento sritinių ir atokių metastazių skaičių), metastazių susidarymas ir naviko išopėjimas. Anksti diagnozavus ir tinkamai gydant melanoma dažniausiai išgydoma; metastazavus prognozė labai pablogėja. Esant dauginėms atokioms metastazėms pacientai išgyvena vidutiniškai 6–9 mėnesius.
1941