melodeklamãcija (gr. melos – giesmė, daina + lot. declamatio – kalbų sakymo pratybos), vokalinis literatūrinio teksto atlikimas (intonavimas), kuriame vyrauja kalbos melodika. Melodeklomacijai būdinga glaudus žodžio ir muzikinio garso ryšys, t. y. žodinio teksto metrą, ritmą, posmo eufoniją turi maksimaliai atitikti muzikos ritmas, metras, intervalika, akcentai; muzika siekiama sustiprinti literatūros teksto patetiškumą arba dramatizmą.

Melodeklamacija atsirado antikiniame teatre, jos būta viduramžių mokyklinių teatrų vaidinimuose, 17–18 a. paplito operose (jų rečitatyviniuose epizoduose), vėliau – zingšpyliuose, vodeviliuose, muzikoje dramos spektakliams (pvz., L. van Beethoveno muzika J. W. Goethe’s tragedijai Egmontas), buvo kuriami melodeklomacija grįsti kūriniai – melodramos. Vokalinėje kamerinėje muzikoje melodeklamaciją pradėjo vartoti R. Zumsteegas, F. Schubertas, R. Schumannas, F. Lisztas, melodeklamacijas kūrė M. Musorgskis, A. Arenskis, H. Wolfas; ypač dažnai vartota 20 a. kompozitorių kūryboje (R. Straussas, P. Hindemithas, F. Poulencas, A. Bergas, P. Boulezas, L. Nono). A. Schönbergas melodramoje Mėnulio Pjero įvedė specifinę melodeklamaciją Sprechgesang (vokiškai kalbamasis dainavimas) – žodžių intonavimą nustatytos trukmės ir aukščio garsais, bet išlaikant kalbėjimą.

Melodeklamacijų yra M. Petrausko operoje Birutė (1906), V. Jurgučio vokalinėje instrumentinėje poemoje Vyriškos novelės (1970), B. V. Kutavičiaus Mažajame spektaklyje (1975), B. Borisovo kamerinėje kantatoje Spalvos (1984), kai kurių lietuvių kompozitorių choriniuose kūriniuose.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką