melòdija (gr. melōdia – giesmė, daina), įvairaus aukščio ir trukmės muzikinių garsų ir jų intervalinių santykių visuma, išreiškianti muzikos mintį. Melodijai būdinga konkretūs intervaliniai derminiai santykiai, metroritmika, apibrėžta struktūra, ribota trukmė. Monodinėje muzikoje melodija pateikiama vienu balsu (melodine linija). Homofoninėje muzikoje melodija – dažniausiai viršutinis faktūros balsas, polifoninėje – pagrindinis, ryškiausias faktūros balsas.
Melodijos pobūdį lemia pagrindinių jos komponentų – melikos (garsų aukščio santykių) ir ritmikos (garsų trukmės santykių) sąveika, taip pat tembras, registras, dinamika, artikuliacija. Vokalinėje muzikoje melodija lemia žodžių intonavimo būdas (rečitatyvas, kantilena, ariozo). Pagal melikos ir ritmikos sąveiką melodija būna dominuojančios melikos arba dominuojančios ritmikos. Dominuojančios melikos melodijai būdinga kantilena, plati intervalinė apimtis, pusiau laisvas arba laisvas ritmas. Dominuojanti ritmika, ypač jei ji akcentinė, riboja melodijos intervalinę apimtį, trukmę suskaido į trumpas melodines atkarpas.
1915