melòdika (gr. melōdikos – dainingas, melodingas), balso pakėlimo ar nuleidimo (žemų ir aukštų tonų) poetinėje kalboje kaita ir slinktis, priklausoma nuo eilėraščio kalbos sandaros. Turi įtakos eilėraščio skambumui, muzikalumui, perteikia poetines emocijas ir išgyvenimus, motyvuoja kitas garsinės raiškos priemones. Melodikos terminą rusų eilėdaroje įtvirtino B. Eichenbaumas (knyga Rusų lyrinio eilėraščio melodika / Melodika russkogo liričeskogo sticha 1922). Retais atvejais melodika griežtai kanonizuota (pvz., kinų poezijoje), bet dažniausiai laisva ir padeda kurti eilėraščio prasmę. Lietuvių eilėdaroje melodika labiausiai susijusi su priegaidėmis. Melodika realizuojama deklamuojant eilėraštį.
2271