melodramà (gr. melos – giesmė, daina + drama), dramos žanras – draminis kūrinys, kuriam būdinga aštrus konfliktas, didelės emocijos, sentimentalumas, ryškūs kontrastai, moralizavimas, gėrio ir blogio kova, skirtingų socialinių sluoksnių personažai. Šią reikšmę melodramos žanras įgijo 18 a. pabaigoje Prancūzijos bulvarų teatruose. Populiariausias rašytojas – R. Ch. de Pixerécourt’as (1773–1844, pjesės Selina, arba paslapties vaikas / Cælina ou l’Enfant du mystère 1801, Kristupas Kolumbas / Christophe Colomb 1815). Melodramose atsispindėjo to meto socialiniai ir politiniai įvykiai, vadinamoji revoliucijos dorovė. Rašytojai dažnai naudojo sentimentalizmo ir romantizmo prozos siužetus. Iš gotikinio romano perėmė siaubo ir paslapties nuotaikas. Melodramai artimi kūriniai – F. Schillerio Plėšikai (Die Räuber 1781), Klasta ir meilė (Kabale und Liebe 1784), V. Hugo Karalius linksminasi (Le Roi s’amuse 1832), Marija Tiudor (Marie Tudor 1833), Riuji Blasas (Ruy Blas 1838), N. Karamzino pjesė Vargšė Liza (Bednaja Liza 1792) ir jos perdirbiniai, M. Lermontovo Maskaradas (parašyta 1835, išspausdinta 1842) ir kiti. Anglų melodramai įtakos turėjo vokiečių literatūrinio sąjūdžio Audra ir veržimasis ir prancūzų porevoliucinio laikotarpio drama. Melodramų sukūrė anglų dramaturgai T. Holcroftas (1745–1809, Pasakojimas apie misteriją / A Tale of Mystery 1802), E. Fitzballas (1792–1873, Raudonasis piratas / The Red Rover 1829), D. W. Jerroldas (1803–1857, Juodaakė Siuzana / Black-Eyed Susan 1829), D. Boucicault (Skaisčioji mergelė / The Colleen Bawn 1860) ir kiti.
19 a. pradžioje melodrama sąveikavo su kitais dramos žanrais. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje daugėjo psichologizmo, daugiareikšmių dialogų, filosofinės problematikos. 20 a. 2–3 dešimtmetyje melodramų parašė R. Rolland’as, A. Blokas, M. Gorkis. Jungtinėse Amerikos Valstijose išpopuliarėjo melodramos apie afroamerikiečius vergus (melodramos bruožų turi H. E. Beecher-Stowe romanas Dėdės Tomo trobelė / Uncle Tom’s Cabin 1852). 20 a. 6–9 dešimtmetyje melodramos žanras atgijo rusų dramaturgijoje.
Melodrama Lietuvos literatūroje
Lietuvoje paplito 19 a., daugiausia vertimai. Vilniaus miesto teatre, be kitų melodramų, 1819 pastatyta istorinių melodramų su dainomis ir šokiais Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, arba Gardino apsiaustis (Witold, Wielki książę Litewski czyli oblężenie Grodna, muzika F. Żylińskio). 20 a. pradžioje mėgėjų teatro trupėse buvo statoma Chr. von Schmidto apysakos Genovaitė (Genovefa, parašyta 1810, lietuvių kalba pastatyta 1903) laisvieji vertimai. Melodramų parašė P. Vileišis (rinkinys Pas mus ir kitur 1877), H. Prialgauskas (slapyvardžiu S. Žemaitis, 1892–1978), melodramos bruožų turi Maironio, P. Vaičiūno, K. Inčiūros, V. Rimkevičiaus, R. Samulevičiaus pjesės.
L: V. Bakutytė Melodrama Vilniuje XIX a. pradžioje / Lietuvos kultūros tyrinėjimai 1996 t. 2.
2271