melodramà (melo… + drama), sceninis kūrinys, kuriame kalba derinama su instrumentine muzika; muzikiniai epizodai kaitaliojami su deklamacija arba veikėjai kalba pritariant muzikai (melodeklamacija).
Muzika papildydavo dramą nuo seniausių laikų, bet žanras atsirado tik 18 amžiuje. Melodramų sukūrė J. E. Eberlinas (Zigizmundas 1753), J.‑J. Rousseau (Pigmalionas 1762; tekstui muziką 1770 pritaikė H. Coignet), A. Benda (Ariadnė Nakse 1774, Teonė 1779, pavartota ne tik kalba, bet ir solo bei choro dainavimas, Medėja 1781), J. Kniažninas (Orfėjas 1781, F. Torelli muzika), W. A. Mozartas (Semiramidė 1782, neišlikusi) ir kiti. 18 a. antroje pusėje Prancūzijoje melodrama buvo daloma į trumpus tarpusavyje nesusijusius muzikinius numerius, atliekamus pakaitomis su kalbamojo teksto intarpais, Vokietijoje siekta melodramos muzikos tęstinumo. Kartais melodrama vadinama monodrama (jei yra tik viena kalbamoji partija) arba duodrama (dvi kalbamosios partijos).
Melodramos principai plačiai taikyti prancūzų komiškojoje operoje. Melodramos epizodų yra W. A. Mozarto zingšpylyje Zaidė, L. Cherubini, L. van Beethoveno (Fidelijus), C. M. von Weberio (Stebuklingasis šaulys), G. Verdi (Makbetas, Traviata), G. Puccini (Bohema), R. Strausso (Ariadnė Nakse) operose. 19 a. melodramos kurtos ne tik pagal klasikinius, bet ir Biblijos, dramatinius bei komiškuosius siužetus. Melodramos elementų turi F. Schuberto daina fortepijonui ir kalbančiam balsui Atsisveikinimas su žeme, R. Strausso baladė Enoch Arden (pasakojama pritariant fortepijonui). A. Schönbergo melodramoje Mėnulio Pjeras instrumentinio ansamblio muzika derinama su melodeklamacija (vokiškai Sprechgesang), I. Stravinskio melodramose pasakojimas siejamas su vaidyba (Kareivio istorija, Persefonė; šioje t. p. yra solo ir choro dainavimo). Melodramos principai taikomi ir šiuolaikiniuose dramos teatro spektakliuose.
Melodramos bruožų turi B. V. Kutavičiaus Mažasis spektaklis deklamuotojui (jo partija ritmizuota ir melodizuota), 2 smuikams ir 2 fortepijonams (S. Gedos žodžiai, 1975).
1571