melsvãbakterės (Cyanophyta), melsvãdumbliai, seniausių Žemėje fotoautotrofinių prokariotinių organizmų skyrius. Priklauso Bacteria karalystei. Apie 2000 rūšių (Lietuvoje apie 200). Melsvabakterės yra vienaląsčiai ar daugialąsčiai, kolonijiniai nejudrūs mikroskopinių dydžių organizmai. Kartais sudaro plika akimi matomas kolonijas. Melsvabakterių gniužulai yra siūlinio, šakoto siūlo ir tariamai šakoto tipo. Ląstelės neturi membranomis atskirto branduolio ir kitų organelių – plastidžių, mitochondrijų, Golgi komplekso, endoplazminio tinklo ir vakuolių. Turi ribosomas, tilakoidus ir dujines vakuoles (pseudovakuoles). Ląsteles dengia keturių sluoksnių apvalkalas, sudarytas iš polisacharidų ir pektininių medžiagų, tik prokariotams būdingų mureinų. Daugumos melsvabakterių ląsteles ir kolonijas gaubia gleivės.
Melsvabakterėms būdingas sudėtingas fotosintetinių pigmentų kompleksas: chlorofilas a; karotenas; fikobilinai – fikocianas, fikoeritrinas; įvairūs ksantofilai – miksoksantinas, zeaksantinas, osciloksantinas ir kiti. Pigmentų santykis lemia melsvabakterių spalvą, kuri įvairuoja nuo tamsiai žalios, beveik juodos, iki gelsvai žalios, melsvos, violetinės, rožinės. Dažniausiai vyrauja fikocianas, suteikiantis ląstelėms melsvai žalsvą atspalvį. Pagrindinis asimiliacijos produktas – glikogeno tipo polisacharidas. Siūlinėms melsvabakterėms būdingos heterocistos – specifinės ląstelės, kurios susidaro iš vegetatyvinių ląstelių ir geba pasisavinti ištirpusį molekulinį azotą. Heterocistose fiksuotas azotas iš pradžių yra kaupiamas citoplazmoje cianoficino granulių pavidalu ir kaip glutaminas perduodamas į gretimas ląsteles. Melsvabakterės dauginasi tik nelytiškai – vegetatyviškai (ląstelėms dalijantis pusiau, kolonijų fragmentais) ir sporomis (endosporomis, egzosporomis). Melsvabakterės paplitusios gėluosiuose vandenyse, jūrose (aptinkamos planktone, bentose), auga dirvožemyje, ant drėgnų uolų, medienos, sniego; aptinkamos karštose versmėse. Kai kurios rūšys yra kerpių komponentai, pirmuonių simbiontai. Planktoninės melsvabakterių rūšys intensyviai vystosi daug maisto medžiagų turinčių vandenų planktone ir sukelia vadinamąjį vandens žydėjimą. Dažniausiai jos sintetina ir išskiria į aplinką toksinus (hepatotoksinus, neurotoksinus, dermatotoksinus, citotoksinus), kuriais apsinuodiję žūva žuvys, paukščiai ir kiti gyvūnai, serga žmonės. Dažnos (ir Lietuvoje) melsvabakterių rūšys: planktone – smulkiadumblis, vandenkrėtis, žvynakrėtis, vybūrūnė (Oscillatoria); bentose – pinklūnė (Phormidium), dirvožemyje – gleivėtis (Nostoc); Baltijos jūroje – nodularija (Nodularia).
1256
-vybūrūnė; -pinklūnė; -gleivėtis; -nodularija; -vandens žydėjimas