Mefis (gr. Memphis), senovės Egipto miestas, buvęs Nilo kairiajame krante, apie 24 km į pietvakarius nuo dabartinio Kairo. Pasaulio paveldo vertybė (1979).
Memfį apie 3100 pr. Kr. įkūrė faraonas Menas. Manoma, šioje teritorijoje buvo gyventa ir anksčiau. Miestas greitai tapo Egipto amatų, prekybos, kultūros ir religijos centru. Senosios valstybės laikais (apie 2650–apie 2150 pr. Kr.) – sostinė. Netoliese esančiame nekropolyje (Sakkaroje) buvo laidojami Egipto faraonai ir diduomenės atstovai. Vidurinės valstybės laikais (apie 1938–apie 1700 pr. Kr.), sostinę perkėlus į Tėbus, išliko didžiausiu šalies miestu. 525–332 pr. Kr. Memfį, kaip ir visą Egiptą, valdė Persija. 332 pr. Kr. miestą užėmė Aleksandras Makedonietis. Nilo deltoje jam įkūrus Aleksandriją, Memfis prarado didžiausio Egipto miesto statusą, bet išliko jo kultūros ir religijos centru. 305–30 pr. Kr. priklausė Ptolemajams. 30 pr. Kr. Memfį, kaip ir visą Egiptą, užėmė Roma. 395 po Kr., Romos imperiją suskirsčius į Rytų ir Vakarų Romos imperijas, atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai).
Ramzio II statula Memfyje
642 Memfį užėmė arabai. Netoli Memfio jie įkūrė Kairo ir al Fustato miestus; Memfio reikšmė smuko. Miestas pamažu sunyko ir buvo užmirštas. 1798–1801, per Prancūzijos organizuotą karo žygį (Egipto ekspedicija), Memfis surastas ir pradėtas tyrinėti.
Memfio sfinksas