memuarai

memuãrai (pranc. mémoires < lot. memoria – atmintis), atsiminmai, literatūros žanras, apimantis asmenine patirtimi ar stebėjimais paremtus kūrinius. Artimas dienoraščiui ir autobiografijai. Memuaruose įvykius ir jų pasakojimą skiria laikas (tuo skiriasi nuo dienoraščio), pasakojama ne tik apie save (kitaip negu biografijoje). Memuarų autoriai dažniausiai būna istorinės reikšmės įvykių liudininkai, siekia tuos įvykius perteikti arba interpretuoti tikroviškai. Daugelyje memuarų mažai arba visai nėra informacijos apie autorių. Jie dažniau susiję su vienu atskiru įvykiu. Memuarai nuo įvykių liudininkų parašytų kronikų skiriasi tuo, kad juose dominuoja asmeniniai vertinimai. Dauguma memuarų parašyti pasakojant pirmu asmeniu. Antikiniame Europos istorijos laikotarpyje žinomi tik du memuarų autoriai – Ksenofontas, 5–4 a. pr. Kr. parašęs Atsiminimus apie Sokratą, ir Cezaris, 52–51 pr. Kr. parašęs Galų karo užrašus / Commentarii de bello Gallico (lietuvių kalba 1998). Viduramžiais svarbių memuarų parašė J. Froissart’as, jie yra vienas geriausių istorinių šaltinių apie Šimtamečio karo (1337–1453) pirmąją pusę. Memuarų žanras buvo ypač išplėtotas 16–19 a. Prancūzijoje. Théodoro Agrippos d’Aubigné, Henriko IV žmonos Margaritos de Valua, princo Louis de Condé memuarai suteikia daug žinių apie 16 a. Prancūzijos religinius karus. Anglijos revoliucijos tyrimui svarbus prancūzų istoriko F. Guizot surinktas Anglijos revoliucijos laikotarpio memuarų rinkinys (Collection des mémoires relatifs à la révolution d’Angleterre 33 tomai 1833). Vienu žymiausių memuaristų laikomas C.‑H. de Saint-Simonas, išraiškingai pavaizdavęs Liudviko XIV dvarą. Memuarų labai padaugėjo per 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją (J. Neckero, M. J. de La Fayette’o, A. L. G. de Staël‑Holstein, H. de Mirabeau, L. Desmoulins’o) ir Napoleono karus (Napoleono I įsūnio E. Beauharnais, Ch. M. de Talleyrand’o-Périgordʼo, kitų memuarai). 20 a. I ir II pasaulinių karų įvykius savo atsiminimuose atpasakojo daugelis įžymių valstybės veikėjų ir karvedžių: Ch. de Gaulle’is, W. L. S. Churchillis, B. L. Montgomery, H. W. Guderianas, E. von Mansteinas, G. Žukovas. Memuarai suteikia oficialiuose dokumentuose neatsispindinčių žinių, bet juos, pirmiausia jų autoriaus asmenybę bei jo vaidmenį aprašomuose įvykiuose, svarbu vertinti kritiškai.

1640

Memuarai Lietuvoje

Lietuvoje memuarų užuomazgos – M. Strijkovskio Kronikoje minimi Jeronimo Prahiškio seni užrašai apie Lietuvą (stary komentarzyk o Litwie). Iš pastarojo žinių apie Lietuvą sėmėsi ir E. S. Piccolomini. Memuarų elementų yra ir Vilniaus kanauninko, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sekretoriaus Erazmo Ciołeko (Vitelijaus) 1500–03 rašytuose užrašuose, Boguslavo Radvilos (1620–69) Autobiografijoje. Nemažai memuarų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminių rankraščių rinkiniuose. Daug memuarų rašyta Renesanso ir baroko epochose. Reikšmingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, Naugarduko žemės teismo teisėjo T. Jevlašauskio (1546–1616) memuarai senąja baltarusių kalba, rašyti jo gyvenimo pabaigoje; atspindi asmeninio gyvenimo įvykius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valdymo pabaigą ir vėlesnes realijas. Jurgis Radvila lotynų kalba parašė Užrašus apie Lietuvą (lenkų kalba 1899 išspausdinti pavadinimu Kardinolo hercogo kunigaikščio Radvilos 1556–75 prisiminimai). Rašyti memuarus paskatindavo istoriniai įvykiai; gausiai rašyta po Dmitrijaus Apsišaukėlio I ir Dmitrijaus Apsišaukėlio II žygių su Abiejų Tautų Respublikos kariuomene į Rusiją 17 a. pradžioje, t. p. po sąmyšio laikotarpio (1606–10) Maskvoje (S. Maskevičiaus dienoraštis, apimantis 1594–1621 laikotarpį, išspausdintas 1961). 17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svarbiausiu memuaristu laikomo didiko A. S. Radvilos Lenkijos istorijos įvykių dienoraštis 1632–1656 (Memoriale rerum gestarum in Polonia 1632–1656, išspausdinta 5 tomai 1968–75) yra didžiulis dienoraščio forma parašytas sistemingas šaltinis, teikiantis 1632–56 duomenų iš įvairiausių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sričių. Apie Rusijos kariuomenės įsiveržimą 1655 į Lietuvą ir didelės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies okupaciją, jos žiaurumus memuarų elementų yra S. Venslausko kūrinyje Nugalėtojas ir nugalėtasis Vincentas Korvinas Gosievskis (Victor et victus Vincentius Corvinus Gosiewski 1691; apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmoną V. K. Gosievskį), apie 1654–68 laikotarpį – S. P. Medekšos Atmintinų užrašų knygoje (Księga pamiętnicza; išspausdinta 1875). Įdomūs vokiečių kilmės Vilniaus miestiečio, buvusio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos dvaro gydytojo, tapusio didiku, M. Vorbeko‑Lettowo (1593–1668) memuarai Atminties lobynas (Skarbnica pamięci; išspausdinta 1968; apie 1646–60 jis jau rašė dienoraštį); turinys labiau politinio, karinio ir visuomeninio pobūdžio: aprašyta 1610 Vilniaus miesto gaisras, 1655 įvykiai, kai Rusijos kariuomenė artėjo prie Vilniaus, tarpkonfesiniai santykiai.

Populiariausių kelionių memuarų (atsiminimų), kuriuose pateikta svarbių geografinių ir kitų žinių, autorius – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Manoma, jo Kelionė į Jeruzalę (Peregrinatio Hierososlimitana) buvo parašyta dienoraščio forma, vėliau rankraštis perdirbtas į lotynų kalbą (pirmą kartą išspausdinta 1601, vėliau ne kartą perspausdinti, išversti į lenkų, vokiečių, rusų kalbas). 17 a. kitų keliautojų (S. Paco, T. S. Bilevičiaus) užrašai yra dienoraščiai. Bajorai iš pradžių rašė t. p. daugiausia dienoraščius, pvz., K. Zaviša nuo 1693 rašė dienoraštį, gyvenimo pabaigoje, naudodamasis dienoraščio užrašais, praturtindamas juos naujais vertinimais parašė memuarus (išspausdinta 1862). Panašiai rašė S. Nezabitauskis (išspausdinta 1998), J. L. Ozębłowskis, K. K. Butleris. Memuarai vaizdžiai rodo, kaip 17 a. pabaigoje – 18 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno Lietuvos bajorai. Lietuvos Brastos kašteliono M. Matusevičiaus memuarai (išspausdinta 1876) atspindi įvykius iki 1765, Mykolo Kleopo Oginskio memuarai, rašyti prancūziškai, apima ir 19 a. pradžią (1788–1815; 4 tomai išleisti Paryžiuje 1826–27). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autorių 16–18 a. memuarai daugiau pradėti spausdinti 19 a., bet iki šiol jie pakankamai žinomi ir ištirti.

367

Memuarai lietuvių kalba

Pirmieji memuarai lietuvių kalba pasirodė 20 a. pradžioje. Juose rašoma apie spaudos draudimą, I pasaulinį karą, kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės (V. Pietario Iš mano atsiminimų 1905, L. Didžiulienės-Žmonos Ką aš beatmenu 1926, P. Rusecko surinkti ir parengti atsiminimų rinkiniai Knygnešys 2 tomai 1926–28, Baudžiava 1936, Savanorių žygiai 2 tomai 1937, Lietuva Didžiajame kare 1939, L. Jakavičiaus Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų 1939). Lietuvos valstybingumas atsispindi nepriklausomos Lietuvos politinių veikėjų (J. Adomėno, K. Bielinio, K. Griniaus, M. Yčo, S. Kairio, M. Krupavičiaus, S. Raštikio, A. Smetonos, K. Škirpos ir kitų) atsiminimuose. Lietuvos valstybės praradimas, pasipriešinimas, okupacijų patirtis aprašoma Lietuvos partizanų, Vokietijos ir SSRS okupacijos aukų memuaruose (J. Lukšos-Daumanto Partizanai už geležinės uždangos 1950, A. Ramanausko Daugel krito sūnų...: Partizanų gretose, parašyta 1952–56, išspausdinta 1999, S. Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951, B. Sruogos Dievų miškas 1945, išspausdinta 1957, V. Gustainio Be kaltės 1989, A. Dambrausko Viskas praeina 1991 ir kita). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę gausiai skelbti Sibiro tremtinių memuarai (D. Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros, fragmentai išspausdinta 1988, visi 1997, A. Garmutės Ešelonai, išspausdinta rinktinėje Amžino įšalo žemėje 1989, t. p. kolektyviniai atsiminimų rinkiniai – Leiskit į tėvynę 1989, Ešelonų broliai 1991, Ešelonų sesės 1994 ir kita).

21 a. pradžioje memuarų paskelbė menininkai, mokslininkai, SSRS valdžios nomenklatūrai priklausę asmenys (A. Bieliausko memuarinis ciklas Abipus Rubikono. Paliudijimai 5 knygos 1997–2002, A. Savicko Žalia tyla 2002, E. Mieželaičio Nereikalingas žmogus. Akcentai 2003, L. Tapino Prarasto laiko nebūna 2004, L. Šepečio Neprarastoji karta 2005, V. Astrausko Įrėminti laike 2006, R. Ozolo Aušros raudoniai: Sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai 2010 ir kita). 21 a. memuarai tapo populiariu žanru, tyrinėjami literatūrologiniu, istoriniu, sociologiniu, psichologiniu aspektais.

P: T. Jevlašauskis Atsiminimai Vilnius 1998; Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Kelionė į Jeruzalę Vilnius 1990.

1640