mẽnas, viena svarbiausių visuomenės sąmonės ir žmogaus veiklos formų, padedanti pertvarkyti pasaulį ir patį žmogų pagal specifinius estetiškumo dėsnius; viena ar net kelios skirtingos meno rūšys; meno kūrinys. Meno samprata istoriškai keitėsi. Skirtingose civilizacijose ir istorinėse epochose ji turėjo daug įvairių prasmių, iš kurių galima išskirti keletą pagrindinių: ypatinga visuomeninės sąmonės forma, vienas tikrovės dvasinio įsisąmoninimo būdų, savita jausminės dvasinės (estetinės) patirties raiškos ir kūrybinės (meninės) veiklos forma, tam tikrų techninių su meniškumu susijusių specialių gebėjimų visuma ir kartu šios veiklos produktai – meno kūriniai. Menas tenkina vieną svarbiausių estetiškai imlaus žmogaus poreikių – meninį poreikį, kuris apima įvairius estetinius, intelektinius, emocinius, etinius, kitus žmogaus dvasinius poreikius ir teikia jam estetinį pasitenkinimą. Menas tiesiogiai susijęs su įvairiausiomis žmogaus darbinės ir kūrybinės veiklos formomis.
Kaip sudėtinė ir svarbiausia dvasinės kultūros dalis menas labai gerai atspindi konkrečios civilizacijos, tautos, etninės grupės kultūros lygį, jos slapčiausius dvasios polėkius ir yra vienas svarbiausių žmonijos kultūros raidos pažinimo elementų, savotiškas kultūros istorijos metraštis.
Menas, kaip veikla, yra meninė kūryba, kuri traktuojama kaip tikrovėje nesančius meno objektus ir nematerialius daiktus kurianti veiklos forma (dar laikoma menininko sielos raiška, vaizduotės žaismu, bėgimu nuo kančių, formų kūrimu ir kita). Meninė kūryba ir jos produktai t. p. siejami su konkrečių kūrybinės medžiagos elementų transformavimu pagal estetinius principus, jiems būdingas unikalumas. Meninės kūrybos rezultatas yra meno kūrinys, kurį abstrakčiausiai galima apibūdinti kaip jausminės idėjos, dvasios polėkių, prasmių simbolinę raišką.
Meno ištakos siejamos su Homo sapiens atsiradimu. Vykstant visuomeninio darbo pasidalijimui menas išsiskyrė iš praktinės utilitarinės veiklos į sąlygiškai savarankišką specifinę kūrybos sritį, vykstant žmogaus veiklos diferencijacijai, t. y. protinei veiklai atsiskiriant nuo darbinės, menas ėmė reikštis kaip savita veiklos forma.
Visose senosiose civilizacijose (indų, kinų, Egipto, šumerų, graikų) menas buvo siejamas su darbinės veiklos, bet ne bet kokios, o tiesiogiai susijusios su amatininko meistriškumu, tos veiklos paslapčių ar subtilybių pažinimu. Ilgainiui menas atsiskyrė nuo amatų ir, padidėjus meninės veiklos socialinio statuso reikšmei, plėtojosi įvairių meno rūšių pavidalu, joms būdingų sudėtingėjančių meno formų kalba, kuri simboliais ir vaizdiniais atspindi pasaulį, žmogaus jausmų ir išgyvenimų įvairovę. Įvairiose civilizacijose ir epochose vyravo skirtinga meno rūšių ir žanrų hierarchija. Meno raida ilgainiui paskatino įvairių meno teorijų, vėliau ir meno reiškinį tyrinėjančių mokslų (estetikos, meno filosofijos, meno istorijos, meno psichologijos ir kita) atsiradimą. Kartu su jais prasidėjo naujas teorinis meno problemų apmąstymas, bet į pagrindinį klausimą, kas yra meno specifiškumas, iki šiol nėra vienintelio ir visiems priimtino atsakymo (iškeliama pamėgdžiojimo, išraiškos, įsijautimo, formos ir daugybė kitų meno aspektų).
20 a. pabaigoje įsigalėjus postmodernistinio meno koncepcijai ir ryškėjant meno komercializacijai įvyko radikalių meninės kūrybos poslinkių. Palyginti su ankstesniais amžiais, kultūrą užplūdo labai daug įvairios meninės kūrybos produkcijos, kurioje, be įprastinių meno formų – paveikslų, skulptūrų, romanų, dramos, muzikos kūrinių, vis didesnę reikšmę įgyja greitai sukuriamos ir tiražuojamos įvairios postmodernios meno formos, neatitinkančios klasikinės meno sampratos. Meno pasaulis tapo kaip niekada anksčiau bekraštis, daugiaveidis ir įvairiapusis, išnyko skirtingų meno rūšių ribos. Postmodernistinis menas pakeitė tradicinį požiūrį į meno kūrinį, problemiška tapo ir meno samprata.
L: A. Andrijauskas Grožis ir menas. Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija Vilnius 1995; W. Tatarkiewicz Šešių sąvokų istorija Vilnius 2007; E. Souriau Vocabulaire d’esthétique Paris 1990.
201