mendelizmas

mendelzmas, hibridų analize pagrįstas paveldimumo dėsnių mokslas. Susiformavo 20 a. pradžioje, kai buvo iš naujo atrasti ir patvirtinti Mendelio dėsniai; davė pradžią genetikai. Mendelizmo plėtotei svarbūs W. L. Johannseno (Danija), T. H. Morgano (Jungtinės Amerikos Valstijos) darbai. W. L. Johannsenas 1909 sukūrė geno, genotipo, fenotipo, grynos linijos sąvokas. Svarbiausi mendelizmo principai buvo suformuluoti ištyrus ląstelių dalijimąsi (mitozę), lytinių ląstelių susidarymą (mejozę), sukūrus chromosominę paveldimumo teoriją. Genai (paveldimumo veiksniai, elementai) lemia visus organizmo požymius. Alternatyvius požymius (pvz., rudą arba mėlyną akių spalvą) lemia genai, esantys homologinėse chromosomose (vėliau jie pavadinti aleliais). Lytinių ląstelių susidarymo metu į jas patenka po vieną homologinių chromosomų, turinčių po 1 alelį. Kryžminant individus visų tipų lytinės ląstelės apvaisinimo metu susiporuoja visomis galimomis kombinacijomis, dėl to palikuonyse realizuojasi visi galimi genų deriniai. I kartos hibridams reiškiasi tik vienas alelių – dominuojantysis (dominavimas), kitas – recesyvusis – ima reikštis vėlesnėms kartoms, nes hibridų lytinėse ląstelėse aleliai vėl išsiskiria. Nealeliniai genai derinasi nepriklausomai, nes yra skirtingose chromosomų porose. Tos pačios chromosomos genai dažniausiai paveldimi kartu (genų sankiba); dėl krosingoverio ir tos pačios chromosomos genai ne visada perduodami kartu. Vienas genas gali lemti ir keletą požymių, o kiekvienas požymis gali priklausyti nuo kelių genų. Genai yra nepriklausomi ir diskretiški, o požymiai yra visuma, atsirandanti tam tikromis aplinkos sąlygomis. Mendelizmas yra svarbus darvinizmo plėtotei (įrodė, kad paveldimumo elementai yra materialūs, perduodami iš kartos į kartą); t. p. pagrindė selekcijos teoriją, paskatino klinikinės genetikos atsiradimą.