menedžerzmas, valdymo teorija apie gamybos ir jos procesų koordinavimo veiklą optimizuojant išteklių naudojimą. Menedžerizmas suprantamas kaip organizacijos bendrasis valdymas, informacinis procesas, apimantis ekonominių, gamybinių, finansinių, socialinių ir kitų sprendimų parengimą, priėmimą ir įgyvendinimo organizavimą. Menedžerizmas gali išspręsti socialines ir ekonomines problemas mokslinės techninės ir eksperimentinės plėtros sąlygomis. Tam būtina valdymui plačiau taikyti valdymo mokslo teoriją. Svarbus požiūris, kad organizacijos veiklos tikslas yra ne tik pelno didinimas, bet ir visuomenės gerovė.
Menedžerizmo ištakų randama kinų mąstytojo Sun Tzu (6–5 a. pr. Kr.), vėliau – N. Machiavelli veikaluose, kur atskleista, kaip organizacijos stabilumas priklauso nuo jos narių galimybės reikšti savo nuomonę ir spręsti vidaus konfliktus. Menedžerizmo, kaip mokslinės valdymo teorijos, atsiradimas siejamas su Jungtinių Amerikos Valstijų inžinieriaus F. W. Tayloro 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukurta gamybos valdymo ir darbo organizavimo sistema (teilorizmas). F. W. Tayloras pritaikė diferencijuotą darbo užmokesčio sistemą, nustatančią didesnį darbo užmokestį našiau dirbantiems darbininkams. Vokiečių sociologas M. Weberis sukūrė idealaus biurokratinio valdymo teoriją, pagrįstą organizacijos darbuotojų santykių griežtu formalizavimu, reglamentavimu ir nuasmeninimu. Jo pasiūlytais principais rėmėsi H. Fayolis (administravimas), Jungtinių Amerikos Valstijų viešojo administravimo specialistas L. Gulickas, Jungtinių Amerikos Valstijų valdymo konsultantas L. Urwickas ir kiti. 20 a. 2 dešimtmetyje klasikinė organizacijos teorija nagrinėjo visos organizacijos, jos struktūros ir funkcijų, gamybos organizavimo principus (H. Fayolis, Jungtinių Amerikos Valstijų automobilių pramonininkas H. Fordas, Ch. I. Barnardas). Nustatyta, kad organizacijos veikla bus efektyvi jos tikslus suderinus su darbuotojų tikslais. Žmogiškųjų santykių teorija tiria vadovų elgesį su darbuotojais, siekia suderinti socialinius ir psichologinius veiksnius, lemiančius žmonių tarpusavio palankius santykius, kurie laiduoja didesnį darbuotojų darbo našumą ir produkcijos kokybę (M. P. Follett, Australijos sociologas ir psichologas G. E. Mayo, K. Z. Lewinas). 20 a. 2 dešimtmetyje biheivioristinio elgesio teorija nustatė socialinių veiksnių poveikį darbo našumui ir kokybei: svarbu rūpintis darbuotojų socialine ir psichologine paskata (A. H. Maslow, D. McGregoras, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir verslo vadybos teoretikas F. Herzbergas). 20 a. 6 dešimtmetyje susiklostė dvi pagrindinės teorijos: sisteminio požiūrio ir dinaminių santykių. Sisteminio požiūrio teorija organizaciją tiria kaip socialinę sistemą, kurioje žmonės glaudžiai susiję tarpusavyje, o jų veikla sąmoningai koordinuojama (H. A. Simonas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir organizacijų tyrėjas J. G. Marchas, K. E. Bouldingas). Dinaminių santykių teorija pabrėžia, kad sėkmingi sprendimai organizacijoje priklauso nuo darbuotojų santykių ir gebėjimo greitai prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Susiformavo nuostata, kad vadybinis darbas yra profesija, lemianti profesionalaus menedžerizmo atsiradimą (P. F. Druckeris ir kiti). 20 a. 6–7 dešimtmečiais išplėtota vadinamoji sociopsichologinė teorija – participatyvizmas, arba visuotinio dalyvavimo valdyme teorija (Jungtinių Amerikos Valstijų vadybos konsultantas S. W. Gellermanas ir kiti). 20 a. 8 dešimtmetyje situacijų požiūrio (empirinė) teorija pabrėžė vadybos ekonominių, techninių, technologinių, socialinių ir kitų veiksnių tarpusavio įtaką. Kompleksinį požiūrį į organizaciją atskleidžia industrinė sociologija, nagrinėjanti gamybos, darbo organizavimo ir darbo psichologijos sąveiką (Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai W. H. Formas, D. C. Milleris ir kiti).
2708