mẽninė fotogrãfija, meninio sumanymo realizavimas fotografijos priemonėmis. Pirmasis fotografiją kūrybinei veiklai panaudojo anglas W. H. F. Talbotas – kalotipijos (gavo negatyvą šviesai jautriame pusskaidriame popieriuje, apdorotame sidabro jodido tirpalu) ir pozityvinio atvaizdo išradėjas. Jis išleido ir pirmąjį pasaulyje fotografijos albumą Gamtos pieštukas (The Pencil of Nature 1844–46).
19 a. meninė fotografija kurta pagal tapybos pavyzdžius. Didžiojoje Britanijoje Viktorijos laikų fotografijos meno pradininkas O. G. Rejlanderis kūrė alegorinius ir moralizuojamuosius fotomontažus, imitavo Viktorijos laikų molbertinę tapybą (Du gyvenimo keliai 1857). O. G. Rejlanderio sekėjas H. P. Robinsonas t. p. taikė fotomontažą, kūrė fotopaveikslus dorovės tema (Paskutinis atodūsis 1858). Naują požiūrį į fotografijos meną išreiškė P. H. Emersonas. Fotografijos, kaip nepriklausomo meno estetikos, sampratą jis išdėstė knygoje Natūralistinė fotografija studijuojantiems meną (Naturalistic Photography for Students of Art 1889).
J. M. Cameron fotografija Mary Hillier (1872)
A. Stieglitzo fotografija Ketvirtosios klasės keleivių denis (1907)
Pirmasis pripažintas meninės fotografijos judėjimas buvo piktorializmas. Didžiosios Britanijos fotografai diegė fotografijoje impresionistinį raiškos stilių, jiems įtakos turėjo prancūzų impresionistų tapyba. Atsiskyrę nuo natūralistinę ir mokslo fotografiją propaguojančios Karališkosios fotografijos draugijos 1892 jie įsteigė Sujungto žiedo broliją (Brotherhood of the Linked Ring). Ji rengė meninės fotografijos parodas (1893 Londone surengta pirmoji paroda, pavadinta Fotografijos salonu), skleidė naują stilių. Meninė fotografija tapo pripažinta meno sritimi. 1893 Hamburgo muziejaus Kunsthalle direktorius A. Lichtwarkas surengė pirmąją meninės fotografijos parodą. Piktorialistų judėjimas paplito visame pasaulyje: 1894 Prancūzijoje įsteigtas Paryžiaus fotoklubas (steigėjai R. Demachy, C. Puyo), 1897 Austrijoje – 3 fotomenininkų grupė Trilapis, arba Dobilo lapas (Trifolium, arba Kleeblatt, steigėjai H. Kühnas, H. Hennebergas, H. Watzekas), 1902 Jungtinėse Amerikos Valstijose – Fotosecesijos grupė (steigėjai A. Stieglitzas, E. Steichenas, A. L. Coburnas).
Meninės fotografijos idėjas skleidė 1902 Niujorke leistas žurnalas Camera Work. 20 a. 3 dešimtmetyje susiklostė meninės fotografijos naujos srovės. SSRS plito meninės fotografijos modernistinė kryptis konstruktyvizmas (A. Rodčenko, E. Lisickis). Jis sietas su socialistine revoliucija, smerkė tradicinę, estetinius poreikius tenkinančią kūrybą. Konstruktyvistų raiškai būdinga griežta lakoniška kompozicija, geometrinės formos, saviti rakursai. Europoje avangardistinę meninę fotografiją diegė Bauhauso mokykla. Ji propagavo L. Moholy‑Nagy vadinamąjį naująjį matymą, kuris reiškėsi fotografijos proceso eksperimentais (fotogramos darytos nenaudojant fotokameros, ant šviesai jautrių medžiagų būdavo uždedami įvairūs objektai). Išpopuliarėjo fotomontažas, kurtas klijuojant fotografijų fragmentus, laikraščių ir žurnalų iškarpas, papildant piešiniais, grafika arba tapyba. Fotomontažuose suformuotas originalus vaizdas su nauja prasme visuomenei pristatyta 1920 Dada mugėje Berlyne. Šią kūrybos techniką plačiai taikė dailininkai, kurie įsitraukė į tarptautinį konstruktyvizmo judėjimą (E. Buchholz, N. Gabo, H. Höch, E. Lisickis), ji pasidarė būdinga dada ideologine kalba.
Jeano Eugène’o Auguste’o Adget fotografija Korsetų parduotuvė, Strasbūro bulvaras, Paryžius (1912)
Tuo laikotarpiu Jungtinių Amerikos Valstijų meninėje fotografijoje iškilo Man Ray, plėtojantis dadaizmo idėjas. Jis naudojo įvairius vaizdinius efektus: distorsiją (vaizdo iškraipymą), reljefo efektą, fotogramas, 1921 išrado naują fotografijos techniką, kurią pavadino rajograma (atspaude išgaunamas ypatingas šviesos gylis objektą apšviečiant judančia šviesa). 20 a. 3 dešimtmetyje iškilo ir kita meninės fotografijos srovė, alternatyvi naujajam matymui – siurrealizmas. Fotografavimas tapo iracionaliu nesąmoningu kūrybiniu veiksmu, o fotografija – objektyvaus atsitiktinumo rezultatu. Pirmasis siurrealistinės fotografijos teoriją pagrindė Man Ray. 1927 žurnale La Révolution Surréaliste jis paskelbė kelias prancūzų fotografo J. E. A. Atget fotografijas, kurios atspindėjo siurrealistinės kūrybos esmę.
Nepaisant eksperimentų, reportažinis žanras liko populiarus, o dokumentinės fotogafijos estetika paveiki. Ypač išsiskyrė 20 a. 4 dešimtmečio Jungtinių Amerikos Valstijų Didžiosios depresijos metų fotografija. Įkurtos 2 organizacijos – Ūkio apsaugos ir Darbo pažangos administracija – įtraukė menininkus į visuomeninį gyvenimą. Fotografai fiksavo visuomenės, ūkio būklę. Vienas žymiausių Jungtinių Amerikos Valstijų socialinės fotografijos atstovų L. W. Hine’as sukūrė teigiamą naujojo amerikiečio įvaizdį. D. Lange atskleidė sunkią migrantų dalią (Migruojanti motina 1936), pabrėžė solidarumo idėją. Vienas įtakingiausių 20 a. Jungtinių Amerikos Valstijų fotografų, plėtojęs dokumentinio stiliaus meninę fotografiją, W. Evansas 1935–36 dalyvavo Persikėlimo reikalų administracijos (įsteigta Didžiajai depresijai įveikti) projekte, fiksavo Jungtinių Amerikos Valstijų fermerių gyvenimą. 1938 jis surengė parodą Niujorko moderniojo meno muziejuje, išleido knygą Amerikos fotografijos (American Photographs).
Po II pasaulinio karo meninėje fotografijoje atgaivinta dokumentiškumu grįsta estetika. Prancūzų fotografas H. Cartier‑Bressonas fotografavo spontaniškai sukurdamas informatyvų vaizdo turinį. Jo teiginys, kad fotografija yra momentinis, per sekundės dalį įvykstantis atpažinimas, tapo fotografijos agentūros Magnum Photos (įsteigta 1947 Paryžiuje, steigėjai R. Capa, D. Seymouras, H. Cartier‑Bressonas, G. Rodgeris) pagrindine strategija. Fotografai, plėtojantys H. Cartier‑Bressono metodą, derino reportažinę fotografiją ir meninę fotografiją akcentuodami ne tik turinį, prasmę, raiškos savitumą, įtaigią vizualinę kalbą, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą. Jungtinių Amerikos Valstijų fotografo E. Steicheno 1955 Niujorke surengta paroda Žmogaus šeima, kurioje iškelta universalios humanizmo vertybės ir nurodyta vienijantys veiksniai, buvo vienas svarbesnių meninės fotografijos etapų, paskatinusių įvertinti fotografijos paskirtį ir galimybes. Fotografas R. Frankas sukūrė nihilistinį Jungtinių Amerikos Valstijų portretą (fotoalbumas Amerikiečiai / The Americans 1958), jam būdinga dokumentinės fotografijos estetika, bytnikų subkultūra.
20 a. viduryje susiklostė nauja meninės fotografijos rūšis – subjektyvioji fotografija. A. Stieglitzas vienas pirmųjų plėtojo abstrakcijos stilistiką, plastinių menų ir nuotaikos sintezę, iškėlė meninės fotografijos grynumo idėją, fotografiją laikė visų pirma meninės raiškos priemone. 1926–30 sukūrė seriją Ekvivalentai (mažos debesų fotografijos), jose siekė perteikti ne dokumentinę realybę, bet emocinę patirtį. Vėliau A. Stieglitzo idėjas skleidė Jungtinių Amerikos Valstijų fotografas M. White’as. Remdamas individualybės ir protesto meną, padarė didelę įtaką pasaulio meninės fotografijos raidai.
Subjektyviąją meninę fotografiją kūrė Jungtinių Amerikos Valstijų fotografai A. Siskindas (fotografavo akmenis, sienas, graffiti, suirusius objektus taip, kad jie atrodė abstraktūs), H. M. Callahanas (fotografavo žolių ornamentiką sniege, saulės šviesos atspindžius vandenyje, telefono laidus dangaus fone). Jų kūriniuose išryškėjo M. White’o nuostata, kad nebūtinai turi būti ryšys tarp nufotografuoto objekto ir fotografijos prasmės. Vokietijos menininkams įtakos turėjo fotografo O. Steinerto (1950 įsteigė fotografijos grupę Photo-Form, 1951 surengė parodą Subjektyvioji fotografija) sukurta savita subjektyvioji meninės fotografijos kalba. Aranžuotosios meninės fotografijos kūrėjai R. Gibsonas (Deja‑Vu 1972), D. S. Michalsas (The Bogeyman 1972–73) išreiškė tikrovės paslaptis, atskleidė dvasines vizijas.
20 a. 7 dešimtmečio meninės fotografijos pokyčiams turėjo įtakos ne tik fotografai, bet ir teoretikai; vienas žymiausių – Jungtinių Amerikos Valstijų fotografas, fotografijos istorikas, kritikas J. Szarkowskis. Jis pabrėžė meninės fotografijos specifines vizualines idėjas, padėjo išgarsėti fotografams D. Arbus, W. Egglestonui, L. Friedlanderiui, G. Winograndui. Šios kartos menininkams būdinga postmodernistinis domėjimasis prasmėmis ir vaizdo prigimtimi; pratęsiant subjektyvizmą sekta realizmo ir formalizmo tradicijomis, intencija ir prasmė derinta su faktu ir matymu, išryškinta transformacijos sąvoka (fotografija negali meluoti, bet negali ir sakyti tiesos – gali tik transformuoti): forma ir turinys gimsta iš pasaulio, kameros ir akies sąveikos susikirtimo. Pakito kraštovaizdžio meninės fotografijos samprata. Vienus ryškiausių naujosios topografijos pavyzdžių sukūrė vokiečių menininkai B. Becheris ir H. Becher, A. Gursky, T. Ruffas. Naująsias socialines erdves tyrinėja vokietis T. Struthas, ukrainietis B. Michailovas, anglas P. Grahamas.
Keitėsi portreto ir kūno meninė fotografija. 19 a. prancūzų fotografas Nadaras suformavo psichologinį portretą, anglų fotografė J. M. Cameron priešinosi natūralizmui ir kūrė įtaigius alegorinius įvaizdžius. 20 a. 2–4 dešimtmetyje vokietis A. Sanderis kūrė įvairių socialinių sluoksnių miestiečių portretus. Po II pasaulinio karo R. Avedonas, D. Arbus, C. Sherman sukūrė individualių, socialinių, seksualinių stereotipų portretų.
Konceptualioji meninė fotografija yra postmoderniosios kultūros reiškinys. Menininkai reprodukuoja, cituoja, dekontekstualizuoja ir režisuoja, kritiškai vertina tradicinį reprezentavimą, modernistinį originalumą arba idėjos naujumą. Jungtinių Amerikos Valstijų fotografė Sh. Levine pakeitė požiūrį į autorystę, meno kūrinio idėjos nuosavybę (Pagal Walkerį Evansą / After Walker Evans 1981). Meninė fotografija tampa kūrinio komponentu arba dokumentacija, dematerializuojančia kūrinį ir liudijančia, kad konceptualus kūrinys egzistavo erdvėje ir laike. Meninės fotografijos konceptualizacija tapo idėjiniu ir estetiniu kūrinio pagrindu.
Apie lietuvių meninę fotografiją Lietuvos meninė fotografija.
3150