mẽninis ùgdymas, viena ugdymo dalių – procesas, kuriuo siekiama plėtoti bendruosius (asmeninius, socialinius ir kitus), meninius (dailės, muzikos, šokio, teatro) ir estetinius asmens gebėjimus, padedančius išreikšti save, bendrauti, įprasminti savo gyvenimą. Meninis ugdymas puoselėja humanistinėmis vertybėmis grindžiamą asmens dvasinį pasaulį, didina emocinę patirtį, kelia jausmų raiškos kultūrą, skatina asmenybės individualumą ir savarankiškumą. Meninio ugdymo pagrindiniai tikslai – brandinti ugdytinio bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, kad jis galėtų prasmingai reikštis, įgyvendinti savo kūrybinius polinkius įvairiose gyvenimo srityse, plėtoti suvokimo (analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo, problemų sprendimo ir kitus protinius gebėjimus, padėti suprasti ir vertinti praeities ir dabarties meninės ir estetinės raiškos pasaulį, skatinti poreikį savarankiškai, aktyviai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės ir kultūros gyvenime, menu ir grožiu praturtinti savo gyvenimą. Siekiama, kad ugdytinis gebėtų reikšti savo sumanymus, mintis ir jausmus meno priemonėmis, išsiugdytų individualų, nekonformistišką estetinį skonį, susiformuotų pagrįstus meninės ir estetinės kultūros vertinimo kriterijus, gerbtų savo ir kitų žmonių meninę kūrybą ir jos rezultatus, patirtų meninių ir estetinių išgyvenimų, suprastų meno kūrinį kaip estetinę vertybę, vertintų pasaulio kultūros etinius ir estetinius idealus, būtų atviras vykstantiems pokyčiams. Meninis ugdymas reikalingas kiekvienam žmogui, jis veiksmingai ir harmoningai formuoja žmogaus asmenybę – jo intelektines, kūrybines, fizines galias, verbalinės ir neverbalinės raiškos gebėjimus, vertybinių nuostatų sistemą. Meninio ugdymo dalykų mokymas papildo ir pagilina kitų dalykų mokymą. Meninis ugdymas siejamas su doriniu ugdymu, kūno kultūra, gimtąja ir užsienio kalba, gamtos ir tiksliaisiais mokslais, socialiniu ugdymu. Ugdomos socialinio bendravimo, elgesio kultūros, pagalbos, savigarbos, pagarbos, atsakomybės, tolerancijos ir kitų vertybių nuostatos, fiziniai gebėjimai (koordinacija, vikrumas) ir savybės (jėga, greitis, ištvermė, plastiškumas), judesių ir elgesio kultūra, puoselėjama kūno ir dvasios darna, įgyjama malonumo judėti patirtis, stiprinama sveikata. Mokoma žodine kalba aptarti sumanymą, perteikti meninę ir estetinę patirtį, vartoti terminus, sąvokas, puoselėjama kalbos kultūra, žodinė raiška papildoma neverbalinėmis (balso intonacijos, muzikos garso, judesio, vizualinės raiškos) priemonėmis, sudaromos sąlygos pajusti kalbos grožį, suprasti žodinės kalbos prasminius skirtumus. Meninis ugdymas padeda formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius, gilinti žinias apie žmogaus organizmo sandarą ir kūno dalių funkcijas (pvz., akies ir rankos koordinavimas piešiant, kūno judesių – šokant ir vaidinant, taisyklingas kvėpavimas – kalbant, vaidinant, dainuojant ir kita). Meno dalykai susiejami su bendromis žiniomis apie kitų tautų ir šalių gyvenimą įvairiais istorijos laikotarpiais, apie meno šakų istorinę raidą ir laimėjimus, ypač meno kūrinių politinę, socialinę ir kultūrinę prasmę, meno visuomeninę reikšmę įvairiais istorijos laikotarpiais. Su daile, muzika, šokiu, teatru sieja bendros kultūros, istorijos, teorijos, estetikos ir kritikos žinios, meninės kūrybos procesas, panašūs meno kūrinių suvokimo interpretavimo ir vertinimo principai, t.p. meninės raiškos formos – veiksmo menas, instaliacijos, performansas ir kita. Meninio ugdymo funkciją atlieka visuomeninės organizacijos (formalios ir neformalios švietimo, kultūros įstaigos), šeima, socialinė aplinka.
Menas ir estetinis auklėjimas / sud. H. Kobeckaitė Vilnius 1989; A. Andrijauskas Grožis ir menas Vilnius 1995; V. Aramavičiūtė Ugdymo samprata Vilnius 1998; A. Gaižutis Vaikystė ir grožis Kaunas 1998; Ž. Jackūnas Meninio ugdymo vieta integruoto mokymo sistemoje / Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos / sud. V. Matonis Vilnius 2000; D. Šiaulytienė Projektų metodas meniniame ugdyme Vilnius 2001.