mẽno filosòfija, filosofijos šaka, nagrinėjanti meno kilmę, prigimtį, jo būtį ir prasmę, meninės kūrybos, suvokimo ir kritikos kriterijus.
Meno filosofijos pobūdis
Meno filosofija formuoja meno filosofinio pažinimo pagrindinius teorinius ir metodologinius principus. Glaudžiai susijusi su filosofine estetika ir bendrąja arba specialiomis (literatūros, muzikos, dailės, architektūros, teatro, kino) meno teorijomis. Meno filosofijos tyrimo objekto ir metodo pobūdį lemia meno raidos istoriniai pokyčiai ir juos atspindinti meno teorinė analizė; filosofinis mąstymo būdas (ypač žmogaus prigimties, sąmonės, veiklos, dvasingumo, prasmės ir kultūros reiškinių sisteminis traktavimas); lyginamieji ir tarpdalykiniai (meno sociologijos, kultūrologijos, filosofinės antropologijos, meno psichologijos, semantikos, hermeneutikos, aksiologijos, informacijos ir komunikacijos teorijos) tyrinėjimai. Meno filosofijos tyrimo objektas yra meninė veikla ir su ja susijusios meno kūrybos prigimties ir suvokimo, meno kalbos ir meno tyrinėjimų bei interpretacijų metodologinės problemos (estetinė veikla, kurią sudaro pajautos įvairūs modusai, yra estetikos arba estetologijos objektas). Meninė veikla visada yra ir estetinė, bet estetinė veikla – ne visada meninė. Dėl šių objektų susipynimo jų ribos nėra nusistovėjusios, diskutuotinos. Meno filosofija apibendrina meninės veiklos specifikos tyrinėjimus ir menotyros duomenis. Meno teorines interpretacijas vertina atsižvelgiant į kūrybos laisvės, dvasinių galių universalumo, meno autonomijos ir santykių su kitais kultūros sandais nuostatas, atskleidžia šių interpretacijų metodų, teorijų ar prieigų trūkumus. Meno filosofija aiškina meno paskirtį ir jo savitą vaidmenį sprendžiant asmens dvasingumo ir kūrybiškumo ugdymo klausimus – yra meninio lavinimo ir ugdymo edukologijos metodologinis pagrindas.
Meno filosofijos istorija
Įvairiais istorijos laikotarpiais buvo keliamos meno filosofijos idėjos, plėtota meno teorinė refleksija. Meno filosofijos užuomazgomis galima laikyti senovės graikų ir Rytų mąstytojų meno sąvokos ir retorikos aiškinimus. Jie buvo siejami su meno kūryba, vaizdavimu ir estetiniais išgyvenimais, mimezės samprata, meno šakomis (poezija, keramika, architektūra, tapyba, muzika), meno kalbos ir meno poveikio (katarsio) klausimais. Terminas menas (gr. techne) dažnai buvo vartojamas žymėti gebėjimą tobulai atlikti kokius nors veiksmus daugelyje sričių (medicinoje, juvelyrikoje, politikoje, karyboje, statyboje, metalo apdirbimo srityje ir kitur). Samprotauta apie meno pobūdį, prigimtį ir vaidmenį šalies gyvenime, nagrinėti meno ir tikrovės santykiai, jų tipai, meninio lavinimo klausimai.
Helenizmo laikotarpiu ir vėliau meno filosofijos teoriniai samprotavimai pasidarė konkretesni, buvo gvildenami meninės kūrybos praktiniai aspektai. Vitruvijus traktate Dešimt knygų apie architektūrą (1 a. pr. Kr.) apibendrino senovės Graikijos ir Romos helenistinės architektūros teoriją ir praktiką. Horacijus aptarė poezijos, Kvintilianas – retorikos ir literatūros klausimus. Plotinas nagrinėjo meno kūrinių ir grožio santykius. Teigė, kad kūryba galima tada, kai menininko savimonė suvokia tą grožį, kuris glūdi geriausioje jo sielos dalyje, giminingoje idėjų pasauliui ir tobulam gyvenimui. Menas yra daugiau nei gamta – menininkas yra ir turi būti laisvas, nes jis kuria grožį ten, kur jo stinga. Plotinas siekė atskleisti grožio ir gėrio vienovės šaltinį – absoliutą. Pabrėžė intelekto, sąmonės nušvitimo reikšmę meno kūrybai ir suvokimui.
Viduriniais amžiais ypač suklestėjo architektūra, mene įsivyravo žemiškasis ir dvasinis pradas, meno simbolizmas buvo grindžiamas jusliniu turiniu. Meno kūrinio transcendentinė reikšmė tapo kūrybos ir meno suvokimo tikslu. Augustinas ir kiti filosofai svarstė meno ir tikėjimo santykį, muzikai skyrė aukščiausią vietą menų hierarchijoje, jos suvokimą siejo su afektais, dideliais religiniais išgyvenimais, skatinančiais gilų tikėjimą. 8 a. uždraudus garbinti paveikslus kilo šventųjų paveikslų garbintojų ir jų priešininkų polemika. Aptartos ženklo ir dvasinio turinio sąsajos, kai kurios bizantinio spiritualistinio stiliaus savybės, simbolinio vaizdo ženklinė prasmė, vaizdo ir archetipo, vaizdo ir žodžio ryšiai ir kita. Tomas Akvinietis derino Aristotelio idėjas ir krikščioniškąją meno interpretaciją, meno filosofiją pagrindė psichologiškai ir metafiziškai. Teigė, kad grožis susijęs su tiesa, meno pagrindinis tikslas yra pažintinis, įgyvendinamas kuriant gražias formas. Jų grožį lemia vientisumas, tobulumas, proporcingumas ir aiškumas. Forma dalyvauja Dievo šviesoje ir spindėjime. Kūriniui suvokti vienodai svarbus juslinis patyrimas ir mąstymas – daiktų formų spindesio ir harmonijos pajauta atsiranda veikiant intelektui.
Renesanso epochoje besiformuojančios meno filosofijos sąvokos atspindėjo mokslo, ūkio ir politikos raidos nulemtus mentaliteto pokyčius. Aukštintas individualizmas, suklestėjo meninė kūryba. Dailėje ir literatūroje įsivyravo ekspresyvus stilius. Meno praktikai ir teoretikai pabrėžė meno kūrybinį, o ne imitacinį pobūdį, aptarė proporcijų, aiškumo ir kitų meno kalbos savybių reikšmę kūrybai, formulavo skonio sampratą, pabrėžė įvairovės vienovę grožyje, meninės veiklos garbingumą. Baroko menininkai nagrinėjo meninės išmonės laisvę, iliuziją, efemeriškumą, kintamumą, kontrastą, pusiausvyros nebuvimą, metaforą ir kitus dalykus.
18 a. meno filosofija pamažu ėmė klostytis į savarankišką filosofinę discipliną. Šviečiamosios epochos teoretikai kėlė meno autonomiškumo ir skonio idėjas. Ch. Batteux (1713–80) veikale Bendrasis dailiųjų menų principas (Les Beaux-Arts réduits à un même principe 1746) siekė suvienyti visas meno šakas laikantis gamtos pamėgdžiojimo pagal grožio dėsnius principo. Teigė, kad menas yra grožio kūrimas – taip meninė veikla įgijo savarankišką statusą ir buvo galutinai atskirta nuo amato ir mokslo. Vokiečių filosofai (A. G. Baumgartenas, I. Kantas, F. W. Schellingas, G. W. F. Hegelis) sukūrė prielaidas, leidžiančias išvengti meno filosofijos ir estetikos tapatinimo. F. W. Schellingas teigė, kad menine kūryba įveikiami teorinės ir praktinės veiklos prieštaravimai, meno kūrinyje pasiekiama gamtos ir laisvės, jutiminio ir dvasinio pradų harmonija, meno filosofija yra filosofijos viršūnė ir pabaiga. G. W. F. Hegelis estetiką transformavo į meno filosofiją – teigė, kad grožis yra reiškinio ir idėjos, tikrovės ir minties, turinio ir formos sintezė mene. Savo koncepciją siūlė vadinti meno, arba dailiųjų menų, filosofija.
19 a. filosofų pastangomis menas galutinai tapo estetinės veiklos savarankiška sritimi ir filosofinių tyrinėjimų objektu; t. p. egzistavo menotyrai artima meno filosofijos kryptis. Meno filosofija nagrinėjo meninės veiklos problemas: meno santykį su tikrove, vientiso meno pasaulio kūrimą, jo vidinę struktūrą, genezę, prigimtį, funkcijas, savitumą ir santykius su kitais kultūros sandais bei veiklos šakomis. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje atsirado prieštaravimų tarp klasikinės meno filosofijos metafizinių akademinių tendencijų ir siekių atmesti abstrakčias metafizines konstrukcijas bei įteisinti naujus pažinimo ir interpretavimo metodus. Įsivyravo iracionalizmas, klostėsi analitinės, sociologinės, formalistinės, intuityvistinės ir psichologinės meno filosofijos kryptys. Nuo A. Schopenhauerio, S. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s prasidėjo neklasikinės meno filosofijos raida. Jai būdinga sisteminio metafizinio mąstymo ir racionalumo principų atmetimas, poetinis mąstymo stilius, situacinės ir kontekstinės kategorijos, dvasinių galių visumos iškėlimas.
20 a. antroje pusėje susiklostė postmodernistinė meno filosofija (svarbiausi atstovai – R. Barthes’as, M. Foucault, G. Bataille’is, J. Derrida, G. Deleuze’as, F. Guattari, P. Klossowskis, J.-F. Lyotard’as, J. Baudrillard’as). Meno filosofijos socialinės problematikos tyrinėjimai virto savarankiška mokslo šaka – meno sociologija. Jungtinėse Amerikos Valstijose plėtojama antimetafizinėmis nuostatomis grindžiama analitinė meno filosofija, kritikuojama tradicinė meno filosofija. Postmodernistinė meno filosofija plėtoja daugelį neklasikinės meno filosofijos tendencijų, kritikuoja klasikinio ir eurocentrinio mąstymo principus, vengia logocentrizmo, priežastinio determinizmo, istorijos ir laiko linijinės sampratos. Ryški orientacija į Tolimųjų Rytų filosofijos, estetikos ir meno teorijas. Kuriamos naujos meno pažinimo ir interpretavimo strategijos, pabrėžiama marginalinių reiškinių, įvairių kalbos žaidimų reikšmė, atgimsta neoklasicizmo ir orientalizmo tendencijos. Akademinį mąstymo stilių keičia įasmeninta intelektinė eseistika. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje koegzistuoja skirtingi meno filosofijos tipai (klasikinė, neklasikinė, modernistinė ir postmodernistinė meno filosofija) sukurdami meno interpretacijų įvairovę ir darydami įtaką meno filosofijos integralių koncepcijų klostymuisi.
Meno filosofija Lietuvoje
Lietuvoje meno filosofijos raida glaudžiai susijusi su estetika (estetika Lietuvoje). Pirmąsias meno filosofijos koncepcijas 17–18 a. plėtojo Vilniaus universitete dėstytojai Ž. Liauksminas, K. Kojalavičius-Vijūkas, K. P. Bogušas, P. K. Bžostovskis, M. Radau ir kiti. Buvo sekama Aristoteliu, aptarinėjama meno specifika, meno kūrybos ir suvokimo klausimai, mimezės ir meno kūrinio samprata, meno prigimtis ir vaidmuo dvasiniame gyvenime. F. N. Golańskis, G. E. Groddeckas, E. Słowackis estetikos teorijose nagrinėjo meno filosofijos problemas – skonio dėsnius, klasicizmo reikalavimus, kritikavo romantizmą. 1832 caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą sulėtėjo meno filosofijos raida ir profesionalėjimas. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) atsinaujino meno filosofijos idėjų sklaida. Humanitarinių mokslų fakultete buvo skaitomi meno filosofijos kursai, skelbiami originalūs tyrinėjimai. 20 a. pirmoje pusėje meno filosofijos problemas (dažniausiai estetikos tyrimuose) nagrinėjo J. Eretas, J. Grinius, A. Jakštas (Dambrauskas), A. Maceina, V. Mykolaitis-Putinas, S. Šalkauskis, V. Sezemanas ir kiti filosofai, t. p. meno ir literatūros kritikai bei tyrinėtojai – J. A. Herbačiauskas, B. Sruoga, V. Jakubėnas, J. Keliuotis, K. Korsakas, J. Lindė-Dobilas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, I. Šlapelis ir kiti. Daugiausia nagrinėta grožio teorija ir jos sąsajos su meno kūryba, meno būtis ir specifika, meno paskirtis. Meno ir grožio teorijos buvo aiškinamos integraliu požiūriu (J. Grinius).
SSRS okupacijos laikotarpiu meno filosofijos tyrinėjimai buvo varžomi marksistinės ideologijos dogmų. 20 a. antroje pusėje pradėta tirti Lietuvos meno filosofijos istorija (A. Andriuškevičius, A. Gaižutis, A. Jurgutienė, J. Mureika, G. Vaitkūnas, P. Veljataga ir kiti). Išeivijoje meno filosofijos tyrinėjimų paskelbė J. Grinius, A. J. Greimas, V. Kavolis, F. Jucevičius. A. Andrijauskas pirmasis Lietuvoje aprašė Rytų meno filosofijos istoriją, išplėtojo lyginamosios analizės metodologiją, išleido pirmąjį specialiai meno filosofijos problematikai skirtą veikalą Meno filosofija: XVII–XX a. koncepcijų analizė (1990). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Lietuvos filosofai ir menotyrininkai nagrinėja meno filosofijos svarbiausias problemas – menininko kūrybinį potencialą, meno specifiką ir būtį, menų giminystę, meno filosofijos istoriją ir santykius su kitais kultūros reiškiniais, prasmių steigties būdus, vadinamąją meno mirtį, postmodernaus meno ir jį aiškinančių teorijų metodologiją, aptaria šiuolaikines meno filosofijos ir meninio ugdymo koncepcijas, meno vaidmenį ugdant žmogaus dvasingumą.
L: A. Šliogeris Daiktas ir menas: Du meno kūrinio ontologijos etiudai Vilnius 1988; Estetikos ir meno filosofijos transformacijos Vilnius 2005; Estetikos ir meno filosofijos teritorijų kaita Vilnius 2006; Theorien der Kunst Frankfurt am Main 1982; Perspektiven der Kunstphilosophie Frankfurt am Main 1991; Amerikanskaja filosofija iskusstva: Osnovnye koncepcii vtoroj poloviny XX veka Ekaterinburg 1997; Ästhetik und Kunstphilosophie: Von der Antike bis zur Gegenwart in Einzeldarstellungen Stuttgart 1998; Kunst Theorie im 20. Jahrhundert 2 Bde. Stuttgart 1998; K. P. Liessmann Philosophie der Modernen Kunst München 1999; Klassiker der Kunstphilosophie von Platon bis Lyotard München 2005.
384