mẽno psichològija, psichologijos šaka, tirianti žmogaus psichines funkcijas (elgesį, išgyvenimus, emocijas, suvokimą, mąstymą, vaizduotę ir kita) meninėje aplinkoje, t. p. meninės veiklos ypatumus, kurie lemia meno kūrimą ir suvokimą. Nagrinėja įvairių meno šakų (muzikos, dailės, literatūros, teatro, kino, choreografijos, architektūros ir kitų) visų kūrybos etapų (nuo kūrinio idėjos iki jo sukūrimo ir vertinimo) problemas. Tiria meninio vaizdo atsiradimą, patirties, įspūdžių apdorojimo procesus, kūrybinę vaizduotę ir kūrybinį mąstymą, kūrybines būsenas, t. p. žmogaus aktyvumą ir kryptingumą, gabumus ir talentą. Siekia apibrėžti išskirtines sąlygas arba aplinkybes (vadinamas estetine tikrove, komunikacinio dizaino, meninės tikrovės arba kūrybiškumo aplinka), kurios lemia meno kūrėjo ir interpretatoriaus psichikos procesus ir būsenų dinamiką. Meno psichologijos principai taikomi meno terapijoje, kuriant meninę aplinką (pvz., parenkant interjero spalvas), reklamą ir kai kuriose meno šakose.
Meno psichologija pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje. Šveicarijos dailėtyrininkas H. Wölfflinas disertacijoje Architektūros psichologijos įvadas (Prolegomena zu einer Psychologie der Architektur 1886) pirmasis mėgino parodyti, kaip suprantama architektūra psichologiniu požiūriu. 20 a. pradžioje vokiečių filosofas ir psichologas T. Lippsas knygoje Estetika: Grožio ir meno psichologija (Ästhetik: Psychologie des Schönen und der Kunst 2 tomai 1903–06) meno poveikį nagrinėjo per įsijautimo sampratą. Vėliau meno psichologija plėtota Didžiojoje Britanijoje (C. Bellas, H. Readas), Jungtinėse Amerikos Valstijose (J. Dewey, R. Arnheimas), Prancūzijoje (A. Malraux, J.‑P. Weberis), Rusijoje (L. Vygotskij).
Vienas eksperimentinės psichologijos pradininkų vokiečių fizikas, psichologas ir filosofas G. T. Fechneris pavartojo estetikos iš apačios, arba išorinės psichofizikos (dirgiklio ir pojūčio santykiai), terminą siekdamas eksperimentiškai ištirti, kokie dirgikliai gali lemti estetinį sprendimą. Pasak G. T. Fechnerio, estetika iš viršaus, arba vidinė psichofizika, tiria to, kas psichofiziška, ir to, kas dvasiška, santykius. Fenomenai, kurių nėra tikrovėje, yra realūs fizikoje ir estetikoje. Estetinio malonumo išgyvenimai tampa vieni pirmųjų, padedančių kūrėjui tikslingai orientuoti kūrybinį procesą. Vokiečių psichologas ir filosofas W. M. Wundtas papildė filosofinės estetikos pagrindus teigdamas, kad estetinis pojūtis (elementarus psichikos vienetas) gali būti formos arba asociacinės prigimties, bet aukštesnieji estetiniai jausmai atsiranda tada, kai estetiniai pojūčiai asocijuojami su didžiosiomis žmonijos idėjomis (dažniausiai paprotinės, religinės ir tautinės kilmės). Biheiviorizmo atstovai meno psichologijos objektą bando nusakyti per estetinio stimulo ir estetinės reakcijos priklausomybės dinamiką, kelia klausimą, kokie svarbiausi (nepriklausomi kintamieji) ir netiesioginiai (tarpiniai kintamieji) veiksniai galėtų lemti specifinę subjekto reakciją į meno kūrinį. Didžiosios Britanijos psichologas H. J. Eysenckas, eksperimentiškai tirdamas estetinę reakciją, lygino ekstravertų (arba žmonių, alkstančių dirgiklių) ryškių spalvų pomėgį ir introvertų (arba žmonių, bijančių dirgiklių) tamsesnių spalvų pomėgį. Psichoanalitinės krypties atstovai teigia, kad menas yra pasąmonės raiška, kylanti iš gynybos mechanizmų ar pasipriešinimo, libido energijos ir kitų kategorijų panaudojimo. Austrų psichologas ir psichiatras S. Freudas bei jo sekėjai gilinosi į meno fenomenų analizę ir ypač kūrybinės asmenybės problematiką. S. Freudas kūrybiškumą siejo su agresyvios (Michelangelo kūrinių), seksualios (V. van Gogho kūrinių) energijos sublimacija ar prarasto meilės objekto atkūrimu (pvz., Leonardo da Vinci Mona Liza). Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris išskyrė menininko asmenybę, kuri kenčia nuo ypatingo nevisavertiškumo komplekso, ir kūrybą apibrėžė kaip trūkumų kompensaciją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas W. G. Niederlandas (1904–93) dar išskyrė menininkui būdingą vadinamąją narcisistinę žaizdą (narcisizmas), kurią kompensuoti galima tik kuriant grožį. Šveicarijos psichologas C. G. Jungas kūrybiškumą susiejo su kolektyvine pasąmone ir archetipais. Pasak jo, vaizduotės (imaginacijos), dienos sapnų technikos taikymas, sapnų lyginimas (amplifikacija) su mitais ir pasakomis padeda žmogui išreikšti pasąmonės turinį. Gelmių psichologijos atstovas prancūzų psichoanalitikas ir filosofas J.‑M.‑É. Lacanas, nagrinėdamas anamorfizmo (iškreipti netaisyklingi piešiniai, kurie tam tikromis sąlygomis atrodo kaip taisyklingi), atstūmimo arba bendravimo su kitu žmogumi fenomenus, atskleidė sudėtingą subjekto ir aplinkos santykį, panašų į subjekto ir meno santykį. Pasak geštaltinės terapijos autoriaus Jungtinių Amerikos Valstijų psichiatro F. S. Perlso, normalus bendravimas visuomet yra kūrybinis santykis su aplinka. Geštaltpsichologijos atstovai eksperimentiniais tyrimais išplėtė meno suvokimo ir vaizdinių susidarymo būdus, nustatydami jų svarbiausius veiksnius (grupavimą, simetriškumą, kontūravimą). Jungtinių Amerikos Valstijų kinotyrininkas R. Arnheimas teigė, kad žmogaus mąstymas yra labiau vizualus nei verbalus, prancūzų filosofas H. Bergsonas išaukštino metaforos reikšmę. Kognityvinės psichologijos atstovų teigimu, estetinės būsenos yra kognityvinis sensorinių informacijos apdorojimo procesų vertinimas. Fenomenologiniu požiūriu visas suvokiamas pasaulis tarsi tampa subjektyvumo dalimi, išgyvenimas yra ne tik gėrėjimasis menu, bet ir meno kūrybos svarbiausias šaltinis (pvz., malonūs ir nemalonūs kvapai veikia specifinius estetinius sprendimus).
LIETUVOJE meno psichologija pradėta domėtis 20 a. pabaigoje. Ją tiria V. Budrys, A. Andrijauskas, A. Liepuonius, S. Mostauskis, K. Šapoka.
1190