mẽno sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti meno ir visuomenės ryšį, meno kūrybą, sklaidą ir vartojimą. Pagal sociologijos teorijas, meno sociologija nagrinėja meno atsiradimą, funkcionavimo visuomenėje dėsningumus, aplinką, sąjūdžius, vertinimo institucijas, meno ir sociumo struktūrinius ryšius ir kita. Meno sociologija tiria meno santykį su mokslu, religija, technika. Teoriniu ir metodologiniu atžvilgiu meno sociologija yra susijusi su meno istorija ir kritika, estetika, kultūros istorija ir sociologija, mokslo sociologija, socialine psichologija, profesijų sociologija, antropologija, ekonomika ir kitais mokslais. Skiriama įvairių meno sričių (architektūros, dailės, kino, literatūros, muzikos, teatro) sociologija.
Meno sociologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo 20 a. antroje pusėje ir ėmė sparčiai plėtotis Prancūzijoje. Meno sociologijos plėtotei poveikio turėjo mentaliteto istorijos, postmodernistinės meninio lauko ir struktūralistinės teorijos. Meno sociologijoje taikomos klasikinės É. Durkheimo, vokiečių sociologo M. Weberio, K. Marxo sociologijos teorijos ir menotyros įvairūs metodai. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje Prancūzijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje susiformavo sociologijos estetikos įvairios kryptys (H. Taine’as, G. Lukácsas, T. Adorno, W. Benjaminas, prancūzų estetikos tyrėjas Ch. Lalo). 20 a. viduryje susiformavusi sociologinės pakraipos meno istorija (P. Francastelis, L. Goldmannas) atskleidė kūrinio vidinių struktūrų ir visuomenės ryšį. Socialinė meno istorija (A. Hauseris, Didžiosios Britanijos meno istorikai M. D. K. Baxandallis ir F. Haskellis, prancūzų literatūros sociologas R. Escarpit) atskleidė meno kūrybos ir recepcijos ekonominį, socialinį, kultūrinį ir institucinį kontekstą. Marksistinės pakraipos meno sociologija (F. Antalis, G. Lukácsas, L. Goldmannas, A. Hauseris) daugiausia tiria ekonominius santykius, o meno kūrinys laikomas visuomenės klasės ar meno užsakovų ideologijos ir vertybių raiška. Pagal meno sociologijos kitas kryptis (P. Francastelis), kultūrinių, socialinių ir ekonominių veiksnių poveikis menui yra netiesioginis, meno kūrinys suvokiamas kaip įnašas į tam tikros visuomenės pasaulėžiūros formavimą. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio meno sociologijoje įsitvirtino meninio lauko konstruktyvistinės struktūralistinės (P. Bourdieu) ir meno pasaulio interakcionistinės (H. Beckeris) sociologijos teorijos. Menas suvokiamas kaip santykinai savarankiška socialinė struktūra, kurią sudaro menininkai, meno kūriniai, tarpininkai, publika, įvairios meno atrankos, sklaidos ir švietimo institucijos. Meno sociologijoje silpnėja deterministinės nuostatos, pabrėžiama, kad meno kūrinyje yra socialinių, politinių ir ekonominių santykių požymių, bet svarbesniais laikomi kūrybinė aplinka, tradicijos, technika ir kita. Nagrinėjama meno tarpininkų veikla, meno rinkos veiksniai, meno suvokimas ir vartojimas, meninio ugdymo problemos.
LIETUVOJE 20 a. pradžioje susiformavo sociologijos estetika. Žymiausias 20 a. antros pusės meno sociologijos tyrėjas – V. Kavolis. Meno sociologija ėmė stiprėti nuo 20 a. 10 dešimtmečio. Meno sociologijos tyrimus atlieka Kultūros, filosofijos ir meno institutas (įkurtas 2002, nuo 2010 Lietuvos kultūros tyrimų institutas), Socialinių tyrimų institutas (įkurtas 2002, Lietuvos socialinių tyrimų centras). Analizuojama menininkų socialinė padėtis, Lietuvos gyventojų kultūriniai poreikiai, meno vartotojai, meno sociologijos teorinės ir metodologinės problemos.
2892